Su Atviros Lietuvos fondo (ALF) Interneto programos direktoriumi Kęstučiu Juškevičiumi kalbamės apie tai, kodėl Lietuvos kaimui reikia interneto, kokias svarbiausias problemas reikia spręsti, kad informacinės technologijos greičiau taptų kasdienio gyvenimo realybe.
Jūs dažnai įvairiomis progomis kalbate apie interneto reikalingumą kaimui. Tačiau ar yra poreikis? Kokią naudą gali duoti internetas?
Poreikis neabejotinai yra. Tai liudija aktyvus kaimo žmonių dalyvavimas įvairiausiuose konkursuose, per kuriuos teikiama parama kompiuteriams įsigyti, viešiesiems interneto prieigos centrams kurti, kompiuteriniam raštingumui ugdyti. Kalbėdamas apie galimą informacinių technologijų naudą kaimo žmogui išskirčiau du dalykus. Vienu atveju kompiuteriai ir internetas yra priemonė naudotis paslaugomis. Pvz., kaimo žmogus, prireikus savivaldybės paslaugų, interneto svetainėje gali sužinoti, į ką kreiptis, kada jį gali priimti, kokius dokumentus reikia pasiruošti. Savivaldybių, kurios jau teikia tokią informaciją, yra labai daug - galima paminėti Jurbarko, Šilutės, Akmenės, Šiaulių, Utenos, Marijampolės rajonų savivaldybes. Kaimo žmonės, lygiai taip pat, kaip ir miestiečiai, gali naudotis bendrauti internetu su toli gyvenančiais draugais ar giminaičiais, naudotis bankų elektroninėmis paslaugomis. Visais šiais atvejais žmonės yra klientai - jiems teikiamos paslaugos - jie jomis naudojasi. Pasinaudoti elektroninėmis paslaugomis gali kiekvienas, turintis interneto prieigą ir elementarų kompiuterinį raštingumą. Būtent tokį naudojimąsi internetu ir kompiuteriais šiuo metu labiausiai skatina valdžia ir verslas.
O koks antrasis variantas?
Antruoju atveju informacinių technologijų galimybės yra ne tik priemonė naudotis paslaugomis, bet ir instrumentas kūrybinei, produktyviai veiklai. Tokiu atveju kaimo žmogus pats teikia internetu informaciją ir paslaugas, naudoja kompiuterius ir internetą bendradarbiavimo bei partnerystės tinklams megzti, panaudoja kompiuterių ir interneto galimybes įprastinių ar naujų veiklų efektyvumui gerinti. Tos veiklos gali būti ekonominės, socialinės, kultūrinės, pilietinės.
O kokie būtų konkretūs tokios veiklos pavyzdžiai?
Pavyzdžiui, jau ir dabar dalis kaimo žmonių, užsiimančių kaimo turizmu, teikia informaciją internetu galimiems klientams. Po truputį tai pradeda daryti ir ekologinius produktus gaminantys ūkininkai. Vietinei apskaitai vykdyti vis dažniau iškyla įvairių kompiuterizuotų duomenų bazių poreikis. Internetas gali būti panaudotas grupiniam darbui rengiant didesnius projektus. Pavyzdys - ateinanti Europos Sąjungos programa “Leader+”. Parama bus teikiama tik pakankamai dideliems projektams, kuriuose dalyvaus ne viena kaimo bendruomenė. Projektui šiai programai parengti ir po to įgyvendinti reikia geros partnerystės, intensyvaus bendradarbiavimo. Žiūrėkime, o kaip tas bendradarbiavimas gali vykti ? Važinėjant tarp kaimų yra 20-30-50 km? Labai greitai pritrūksite pinigų benzinui. Telefonu? Pirmiausia telefonu ar net faksu jūs nepasiųsite didesnio dokumento, antra - telefoninis ryšis irgi daug kainuoja. Taigi ir belieka, jei jį turi - kompiuterinis ryšys, teikiamas už prieinamą kainą.
Tačiau šiuo metu kalbama taip pat ir apie pilietinės visuomenės ugdymą. Kuo informacinės technologijos čia galėtų prisidėti?
Daug kuo. Dėl menkų galimybių bendrauti tarpusavyje ir su likusia Lietuvos visuomenės dalimi kaimo žmonėms sunku dalyvauti ir Lietuvos visuomeniniame gyvenime, svarstant, pavyzdžiui, švietimo, ūkio plėtros, socialinius, sveikatos apsaugos klausimus. Daugiausiai jiems atstovauja vis tie patys keli žmonės, kurie turi galimybę kalbėti per radiją, televiziją, pareikšti savo nuomonę. Gal dėl šios priežasties ir susidaro įspūdis, kad kaimo žmonės labai pasyvūs. Dar blogesnis įspūdis apie juos susidaro matant vos ne kiekvieną dieną kriminalinius reportažus iš kaimo gyvenviečių. Tačiau kaimo vietovėse yra nemažai aktyvių žmonių. Negalėdami greitai susitelkti, pasikeisti nuomonėmis net ir pilietiškai aktyvūs kaimo žmonės neturi galimybės suformuoti savo poziciją, ją garsiai pareikšti ir aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Ir vėlgi - informacinių technologijų galimybės, įvaldžius keletą viešųjų ryšių elementų, gali puikiai padėti. Vartodamas terminą “informacinės technologijos” (toliau IT) turiu galvoje skaitmenines technologijas, pagrįstas kompiuterių ir interneto panaudojimu.
Galima būtų pateikti ir daugiau pavyzdžių, tačiau akivaizdu, kad antruoju atveju, kai IT yra ne tik verslo ar valdžios paslaugų naudojimosi priemonė (panašiai kaip informaciniai kioskai viešose vietose, pvz., savivaldybės pastate), o priemonė efektyviai veiklai, jų panaudojimas gali duoti daug didesnę naudą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad: a) minėtos galimybės atsiskleidžia tik aktyviems žmonėms, kurie pavieniui ar dar geriau - susivieniję - vykdo įvairias veiklas; b) norint pasinaudoti šiomis galimybėmis elementaraus kompiuterinio raštingumo jau nebeužtenka. Reikia mokėti informacinių technologijų galimybes susieti su savo veikla, mokėti tas galimybes pritaikyti ir panaudoti. Gali prireikti keisti, pritaikyti ir savo veiklą. Visas šis darbas yra daug sudėtingesnis, palyginti su kompiuterių įsigijimu ir jų prijungimu prie interneto. Paruoštų receptų nėra, kiekviena situacija unikali, prasideda kūryba, reikia žinių, išteklių ir, svarbiausia, noro.
O ar yra kaimo bendruomenių, kurios jau dabar pasirengusios savo veikloje panaudoti informacines technologijas?
Viena vertus, situacija nėra džiuginanti. Pateiksiu tokius skaičius: iš 1166 kaimo bibliotekų kompiuterius turi tik apie 60; iš 504 kaimo seniūnijų (institucijų) nuolatinį interneto ryšį turi tik kelios dešimtys; iš 739 kaimo pagrindinių ir vidurinių mokyklų nuolatiniu ryšiu prijungta prie interneto apie 132.
Kita vertus, jau dabar apie 150 kaimiškų vietovių turi nuolatinį interneto ryšį. Daugumoje mokyklų galima pasinaudoti interneto ryšiu per telefono liniją. Vis daugiau žmonių išmoksta naudotis kompiuteriu. Pvz., aljansas “Langas į ateitį” 2003 m. pradėjo vykdyti kompiuterinio raštingumo kursus suaugusiems, iki 2003 m. pabaigos įvairiuose Lietuvos rajonuose ketinama apmokyti apie 20 tūkstančių šalies gyventojų. Ir yra apie 300 aktyvių bendruomenių, kurios vykdo vienokią ar kitokią veiklą savo vietiniam gyvenimui gerinti ir kurioms IT labai padėtų.
Tai jau ne tiek ir mažai. Tačiau kodėl šios bendruomenės neaktyvios? Kokios priežastys?
Deja, kaip patirta iš konkrečių stebėjimų įvairiose Lietuvos kaimo vietovėse, net ir ten, kur yra labai geros sąlygos naudotis interneto ryšiu, kompiuterių tinklų galimybės panaudojamos labai menkai. Internetu daugiausiai naudojasi besimokantis jaunimas, pagrindiniai tikslai - pramogos ir bendravimas su bendraamžiais. Taigi pagrindinė problema yra ir ji dar ilgai bus, net ir išsprendus technines problemas - tai žmonių, ypač vyresnių, nepakankamas supratimas ir gebėjimai pasinaudoti interneto ir kompiuterių teikiamomis galimybėmis savo veiklai plėtoti. Kompiuterinio raštingumo ugdymas šiai problemai spręsti yra būtinas, tačiau, kaip jau minėjau, nepakankama sąlyga.
Kaimo žmonėms reikia paskatinimo ir paramos perimant galimybes. Jei to paskatinimo ir paramos nebus, mūsų nuomone, išlaidos informacinių technologijų infrastruktūros plėtrai kaime bus nepateisintos.
...tačiau be infrastruktūros nieko nebus...
O infrastruktūros plėtrai dėmesys jau rodomas. Iki 2003 metų pabaigos kaimiškų vietovių skaičius, kuriose galima bus naudotis nuolatiniu interneto ryšiu išaugs iki 200. Planuojama, kad iki 2004 metų vidurio kaimiškose vietovėse, įgyvendinus PHARE projektą, papildomai bus įkurti 300 viešų interneto prieigos centrų. Tuo infrastruktūros plėtra nesibaigia, iki 2005 m. planuojama viešų interneto prieigų skaičių padidinti iki 1000. Jau kalbama apie projektą, kuriame numatoma sukurti, panaudojant ES struktūrinių fondų pagalbą, Lietuvos kaimiškų vietovių plačiajuosčio interneto infrastruktūrą.
Mane tas dėmesys vien tik viešiems interneto prieigos centrams šiek tiek ir jaudina. Viešieji interneto prieigos centrai labiausiai plinta vargingose šalyse. Lietuva jau nėra tokia varginga. Ir tai patvirtina faktas, kad kaimo vietovėse yra palyginti jau nemažai kompiuterių. Pvz., Seirijuose, kuriuose gyvena apie 1200 žmonių, yra apie 200 kompiuterių. Didelė dalis šių kompiuterių yra namuose. 2000 m. tik 1 proc. kaimo namų ūkių turėjo kompiuterius, o 2003 m. - jau 7 proc. Tie procentai toliau sparčiai auga, nes kompiuterius labai perka vyresnių klasių moksleiviai ir jų tėvai.
Namų ūkiuose esančius kompiuterius kaimo žmonės nori prijungti prie interneto. Tačiau šiuo metu tai yra per brangu. Reikia tokio ryšio jau ir daliai seniūnų, kurie turi seniūnijose kompiuterius, perprato interneto galimybes ir nori jomis kasdien naudotis. Nenormalu, kad kaimo seniūnai, nuo kurių labai daug priklauso sėkmingas seniūnijos reikalų sprendimas, norėdami darbo tikslais pasinaudoti internetu, priversti bėgioti į viešąjį interneto centrą arba į mokyklą.
Infrastruktūros plėtra kaime būtų daug geriau subalansuota, jei kartu su viešųjų centrų steigimu taip pat būtų labiau susirūpinta žmonių galimybėmis prisijungti prie interneto namuose ir įstaigose. Žmonės kaime iš verslo laukia naujų, pigesnių sprendimų. Valdžia galėtų irgi prisidėti prie šios problemos sprendimo. Tam yra ir palanki ir Europos Sąjungos paramos politika, kuri remia kaimo informatizavimą.
Nesulaukę pigesnio ryšio žmonės patys bando įsirengti interneto ryšį - pvz., Molėtų rajono Naujasodžio bendruomenė turi palydovinį interneto ryšį ir juo naudojasi apie 40 Naujasodžio bendruomenės šeimų. Į juos nusižiūrėjusios ir kitos bendruomenės jau planuoja kažką panašaus daryti.
Tad ko reiktų, kad kaimo vietovėse informacinės technologijos greičiau prigytų ir duotų naudą kaimo žmonėms ?
Visų pirma kaimo vietovėse turi nenutrūkti ir dar sparčiau vykti techninės informacinių technologijų infrastruktūros plėtra. Tam, kaip jau minėjau, pasitarnautų geresnės galimybės prijungti prie interneto kompiuterius, esančius namuose ir įstaigose. Didelis ir svarbus žingsnis būtų plačiajuosčio interneto infrastruktūros, jungiančios visas didesnes kaimiškas gyvenvietes, ypač seniūnijų centrus, sukūrimas.
Antra, labai svarbu, kad padaugėtų kaimo žmonėms internetu teikiamos informacijos ir paslaugų. Kol kas to labai trūksta. Būtina sutelkti rimtą valstybės dėmesį ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas interneto “kaimo turinio industrijos” plėtrai.
Ir trečia, kaimo žmonės turi būti daug labiau skatinami naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Tam padėtų įvairios priemonės, skirtos didinti supratimą apie IT galimybes, stiprinti gebėjimus susieti IT galimybes su savo veikla ir jas šiose veiklose įdiegti. Kaip jau minėjau, vien tik kompiuterinio raštingumo kursai, nors jie ir būtini, plėtojamai techninei infrastruktūrai gyvybės neįkvėps. Kaip rodo mūsų patirtis, kaimo žmones labai išjudina įvairūs konkursai. Pvz., mūsų skelbtam konkursui “Žingsniai skaitmeninių bendruomenių link”, kuriame galėjo dalyvauti tik tos bendruomenės, kurios jau turi galimybę naudotis IT, pateikė paraiškas 125 kaimo bendruomenės. Tokie konkursai galėtų paskatinti kaimo žmones rengti IT panaudojimo projektus, geriausi projektai galėtų gautų paramą įgyvendinimui, atsirastų daugiau sėkmės pavyzdžių, kuriais galėtų sekti kiti. Kartu tai būtų paskata ir parama vietiniam IT verslui, gyvuojančiam rajonų centruose.
Į IT panaudojimo gebėjimų ugdymą galėtų daug labiau būti įtraukti kaimo bibliotekų darbuotojai. Aišku, prieš tai jiems turėtų būti suteikta atitinkama metodinė pagalba. Prie IT panaudojimo gebėjimų ugdymo, skatinimo naudotis IT galimybėmis taip pat galėtų prisidėti ir kaimiškose vietovėse esančios kolegijos.
ALF Informacijos programos patirtis rodo, kad kaimiškose vietovėse, ypač tose gyvenvietėse, kur vyksta aktyvus bendruomeninis gyvenimas ir veikla, yra nemažai žmonių, kurie nori ir sugeba įvaldyti interneto bei kompiuterių galimybes ir panaudoti savo ir bendruomenės labui. Jie yra visateisiai informacijos ir žinių visuomenės plėtros dalyviai. Tokie pat, kaip ir mokslininkai, aukštųjų technologijų specialistai, kurie kuria ir bando įdiegti naujoves. Tokie pat, kaip ir visi kiti žmonės, kurie nuolat siekia naujų žinių, jas sugalvoja arba perima iš kitų naujas idėjas ir jas bando pritaikyti savo veikloje.
Kokie jūsų vadovaujamos Atviros Lietuvos fondo Informacijos programos tikslai?
Mūsų tikslas - paskatinti kaimo žmones, kurie jau turi technines galimybes, aktyviau jas naudoti savo veikloje: bendravimui, susitelkimui, dalyvavimui Lietuvos visuomeniniame gyvenime, savo ekonominėms, socialinėms, kultūrinėms, pilietinėms veikloms. Mūsų devizas - tik susiejus informacinių technologijų galimybes su savo veiklomis ir jas įdiegus į šias veiklas (ne tik turint galimybes, bet ir jas naudojant) galima tikėtis naudos ir gyvenimo kokybės pagerėjimo.
Iš karto noriu akcentuoti, kad tai darydami mes jokiu būdu nepakeičiame valdžios ir verslo pastangų, mes nepajėgūs aprėpti visos Lietuvos. Mūsų tikslas - parodyti, kad kaimo žmonių įsitraukimas į informacinės visuomenės plėtrą yra reikšminga ir vertinga Lietuvai veikla, kitas tikslas - sukurti veiklos modelius, pademonstruoti realiais pavyzdžiais, kaip tai galima daryti.
Mes orientuojamės į tas kaimo bendruomenes, kurios yra aktyvios, vykdo, bando įvairias veiklas savo gyvenimui pagerinti.
O kokią konkrečią pagalbą teikiate bendruomenėms?
ALF remia finansiškai įvairius informacinių technologijų pritaikymo bendruomenės veikloje projektus. Tam tikslui mes skelbiame konkursus paramai gauti.
Atrinktų bendruomenių narius šviečiame, mokome, konsultuojame. Mūsų konsultantai važiuoja į bendruomenes, susipažįsta su vietos situacija, padeda bendruomenių aktyvistams formuluoti bendruomenės problemas, susieti jų sprendimus su IT galimybėmis, parengti interneto bei kompiuterių panaudojimo strategiją ir projektą šiai strategijai įgyvendinti, suburti projekto komandą. Stengiamės dirbti ne kaip mokytojai, o kaip partneriai, aktyvintojai. Tokiam aktyvinimo darbui baigiame parengti specialią metodiką, kurioje panaudotas tiek mūsų, tiek ir panašaus darbo kitose pasaulio šalyse patirtis. Bendraujame su kaimo bendruomenėmis ne tik tiesiogiai, nuvažiavę, bet ir per internetą, specialiai sukurtose virtualiose bendravimo ir mokymo aplinkose. Projektų grupės kaimuose labai noriai ir sėkmingai šiomis priemonėmis naudojasi. Mūsų darbo modelis įdiegtas 15-oje bendruomenių, tokiose gyvenvietėse kaip Seirijai, Balninkai, Priekulė, Kintai. Dar 11-oje bendruomenių dirbama šiuo metu. Bendruomenės išbarstytos po visą Lietuvą - jų yra Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Vidurio Lietuvoje. Tikimės, kad įgyvendinus IT projektus šiose bendruomenėse aplinkinės bendruomenės turės iš ko pasimokyti.
Skatiname bendruomenes pasitelkti informacines technologijas bendradarbiavimui ir partnerystei plėtoti - tiek tarpusavyje, tiek ir su vietos valdžia bei įvairiomis bendruomenes remiančiomis organizacijomis. Tam jau tarnauja bendruomenių interneto portalas www.bendruomenes.lt. Šiame portale bendruomenės pristato save, keičiasi patyrimu, diskutuoja, randa informacijos apie bendruomenėms skelbiamus konkursus, organizuojamus mokymus. Labai skatiname bendruomenes teikti svetainėje žinutes apie savo veiklą. Prisistatymais internete ir tų žinučių dėka bendruomenės atsiveria kitiems, jos pasidaro “matomos”, užsimezga naudingi ryšiai. Bendruomenės skatinamos užmegzti ir plėtoti ryšius ir su tradicine žiniasklaida. Ateityje numatoma paremti regioninius interneto portalus, skatinti vietinių bendravimo tinklų tarp bendruomenių, seniūnijų, rajonų savivaldos institucijų kūrimą.
Vien informatikų pastangų neužtenka, dirbame kartu su sociologais, komunikacijų specialistais. Mūsų partneriai yra VU Socialinių studijų centras, UNESCO katedra Informatika humanitarams Matematikos ir informatikos institute. Palaikome ryšius su įvairiais kitų šalių - Kanados, Didžiosios Britanijos, Australijos specialistais, dirbančiais dar pas mus nepaplitusiose bendruomenių informatikos, socialinės informatikos srityse.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
