Kodėl bliūkšta sekso skandalai
Vieni iš sunkiausių ištirti ir įrodyti nusikaltimų - lytinis smurtas prieš vaikus. Anot teisėsaugininkų, didesnė pusė tokių pradėtų tyrimų nepasiekia teismo. Šalies statistika teigia, jog vaikų lytinio išnaudojimo atvejų pastaraisiais metais padaugėjo: arba dėl to, kad apie tai pradėta atviriau ir viešiau kalbėti, arba išties vaikai dažniau žeminami. Apie tai "Akistata" kalbėjosi su Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurore Ona DIRSIENE, turinčia lytinio smurto prieš nepilnamečius tyrimo nemenką patirtį.
- Dėl kokių priežasčių vaikų lytinio išnaudojimo bylos neretai nukeliauja ne į teismą, o į nutrauktų tyrimų archyvą?
- Ir tyrėjams būna labai apmaudu, kai ilgas, sunkus, alinantis darbas, tiriant tokius nusikaltimus, subliūkšta. Štai vienas iš paskutiniųjų atvejų mūsų rajone: globos įstaigos auklėtinė, 16 metų paauglė, kaip lytinio smurto auka tyrėjų akiratyje atsidūrė suaugusiųjų iniciatyva. Iš pradžių mus pasiekė žinia, kad mergaitė nuoširdžiai pasakoja ir liudija buvus nusikaltimą. Tačiau vėliau ji pradėjo kategoriškai teigti, jog esą tik apkalbėjo tariamą smurtautoją. Ar pavargo nuo tyrimo veiksmų, ar išsigando galimo skriaudikų keršto, ar pabūgo viešumo, ar tikrai iš pat pradžių ji pasielgė tik lengvabūdiškai, negaliu atsakyti, bet įrodyti lytinio smurto mums nepavyko. Taip būna neretai.
- "Pavargo nuo tyrimo veiksmų" - ar tuo norėjote pasakyti, kad vaikas, įtariamo nusikaltimo auka, per dažnai apklausinėjamas, nuolat vedžiojamas po teisėsaugininkų ir ekspertų kabinetus?
- Ne, tokie vaikai iškart apklausinėjami teisme - ikiteisminio tyrimo teisėjo, kad apklausos dokumentas vėliau tiktų nagrinėjant bylą. Tačiau ir to pakanka lytinio smurto aukai. Gal kitiems atrodytų, kad išgyvenantį nepilnametį pirmiausia, siekdami įsitikinti, turėtų apklausti arčiausiai jo esantys žmonės - tėvai ar globėjai, mokytojai, vaiko teises ginantys specialistai, tačiau būtent dėl to, jog vaikas būtų kuo mažiau "kankinamas", praktikuojama tik ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa. Joje kartu turi dalyvauti psichologas. Deja, susidūrėme su ne vienu atveju, kai tokį specialistą, vadinamąjį klinikinį psichologą, bent jau Marijampolėje surasti neįmanoma, o iš Kauno ar Vilniaus kviečiami šios srities žinovai nenori atvažiuoti. Tai - didelė problema: įprastus mokslus baigę psichologai tvirtina neturintys darbo teismuose patirties ir dėl to nekompetentingi.
- Ne viename mieste jau įrengti apklausų kambariai, skirti darbui su lytinį ir fizinį smurtą patyrusiais vaikais. Marijampolėje tokių nėra.
- Taip, teko girdėti, kad vaikams pritaikyti apklausų kambariai yra jaukesni, nei kitos policijos, prokuratūros ar teismo patalpos, nors įrengti, pavyzdžiui, tos pačios policijos pastate. Patenkant į juos, vaikams nėra pavojaus akis į akį susitikti su jų skriaudikais. Vaikas tokiame kambaryje mato ir ne visus jo besiklausančius suaugusiuosius. Kol tokie kambariai yra ne visuose rajonuose, patys mąstome, kaip palengvnti nuskriausto vaiko dalią. Tokio vaiko negalima atvežti į teismą tarnybiniu policijos automobiliu, nes iškart - įtampa, baimė, psichologinė trauma. Geriausia, kai kartu su vaiku atvyksta jam patys artimiausi suaugusieji - ne pagal pareigas ar giminystę, o išties artimiausi pagal sielą, bendravimą. Jie dar prieš apklausą turėtų išaiškinti vaikui, kad prokuroras - irgi toks pats žmogus, o ne kažkoks baubas. Įtariamąjį kaltinantis prokuroras pas mus tokiais atvejais neapsirengia mantija, kad juoda spalva netrikdytų nukentėjusiojo dar labiau, negąsdintų. Paprastai apklausas organizuojame ne teismo salėje, o mažesniuose kabinetuose. Nuo apklausos labai priklauso bylos tyrimo sėkmė.
- Ar tokiais atvejais, kai byla jau pasiekia teismą, teisme visada viskas vyksta sklandžiai?
- Būna visko. Štai - teisme liudijantys suaugusieji, kurių kalbą girdi vaikas, lytinio nusikaltimo auka. Pamenu, buvau priblokšta, kai buvo nagrinėjama vienos vaikų namų auklėtinės išžaginimo byla. Viena auklėtoja išrėžė tokią paauglės charakteristiką, kad mergaitė iš karto susigūžė, ir jau atrodė, kad teismas nieko iš jos neišpeš - kaltininkas liks nenubaustas. Kita liudijusi auklėtoja, teigdama, jog mergaitę pažįsta kur kas ilgiau, labiau akcentavo jos geruosius bruožus. Mačiau, kaip paauglė atsigavo, o kartu grįžo ir jos pasitikėjimas savimi. Labai reikia, kad suaugusieji suvoktų, kas yra bylos esmė, ir taip neklaidintų teismo. Vien tai, kad vaikas gimė asocialioje šeimoje ir spėjo iš jos daug ką perimti, dar nereiškia, kad tas vaikas yra tik kritikuotinas ir blogas. Toji auklėtoja, kuri pastebėjo, jog širdies gilumoje paauglė yra gera, tik kai kurie jos poelgiai neigiami, labai prisidėjo prie bylos sėkmės.
- Pavasarį per Lietuvą nuvilnijo šalies Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės informaciją išplatinusių žurnalistų pribloškianti naujiena, esą vienus Marijampolės vaikų namus sukrėtė vadinamųjų sekso skandalų protrūkis - net 4 istorijos vienu metu. Kur dingo tie atvejai, kad iki šiandien šia tema tebetylima?
- Manau, kontrolierė buvo suklaidinta, jai ne taip buvo perduota. Turime tokį atvejį, kai vienas 16 metų asmuo įtariamas dėl 4 vaikų - nuo 6 iki 14 metų - lytinio išnaudojimo. Mūsų akimis, tai viena istorija - vienas įtariamasis ir 4 jo aukos. Kol kas tik taip galėčiau paaiškinti tą išgarsintą faktą. Tyrimas dar nebaigtas, todėl prognozuoti jo baigtį dar anksti.
- Ką norėtumėte patarti suaugusiems - globos įstaigų darbuotojams ir šeimos nariams, kurie pradėjo įtarti, kad jų akiratyje esantis vaikas galbūt yra lytinio išnaudojimo auka?
- Pirmiausia - iškart kreiptis į policiją, nedelsiant nė dienos. Netardyti, neapklausinėti vaiko patiems namuose, nevesti tokiai neva apklausai į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kad vaiko parodymai "neišsibarstytų". Tegul apklaus tas, kas sugeba - ikiteisminio tyrimo teisėjas. Pastebėjau: kuo daugiau vaikas apklausinėjamas ta pačia tema, tuo daugiau jis linkęs fantazuoti, užmiršta detales, paskui neva stengiasi atsiminti, ką buvo sakęs, ir painiojasi. Norėčiau, kad vaiko teises ginantys specialistai dėtų visas pastangas, jog kuo greičiau rajonus pasiektų klinikinių psichologų pagalba. Atsitikus įvykiui, jie reikalingi "čia ir dabar", o ne pagal iš anksto susidarytą darbo planą. Taip pat būtų gerai, jeigu į pedagogų mokymus, kaip atpažinti lytinį smurtą patyrusį vaiką, kaip su juo po to dirbti ir teikti pagalbą, būtų kviečiami ir policijos tyrėjai, prokurorai, dirbantys su tokiais vaikais. Tik bendromis jėgomis galime padėti lytinio smurto aukai ir pasakyti tiesą, ir padėti gyventi toliau. Ir dar: ne vaikas, vadinamoji smurto auka, turi įrodinėti savo nekaltumą, o mes, pareigūnai, turime įrodyti kaltojo kaltumą.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Autorės nuotr.:
- Prokurorė O. Dirsienė
2008 09 16
