Kada pradėsime pasitikėti policija?
Retas mūsų nėra turėjęs reikalų su policija: tai sustabdo kelių patrulis, tai tenka pagalbos kreiptis į aplinkės inspektorių, tai, vagišiams apšvarinus butą, reikia rašyti pareiškimą policijai... Deja, tie susidūrimai su pareigūnais ne visada būna malonūs, nes ne visada gauname tai, ko tikimės - ne visada apginamos mūsų teisės. Galbūt todėl ir reitingų lentelėse mūsų "angelai sargai" užima toli gražu ne prestižines vietas, o eilinis pilietis nepasitiki tvarkos sergėtojais, bando net juos papirkti ar jais gąsdina vaikus.
Dar 2006 metų pabaigoje Seimas priėmė Policijos sistemos plėtros programą. Tikėtasi, kad ją įgyvendinus daug kas pasikeis: ne tik policijos darbuotojų prestižas, bet ir pagerės jų darbo sąlygos, pakils atlyginimai, sumažės didžiulis darbo krūvis. Praėjo beveik pusantrų metų. Kaip gyvena policijos pareigūnai? Kokių naujovių atnešė reformos?
Su Kauno vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoju Sergejumi Judu pasikalbėti apie policijos prestižą, apie pertvarką ir reformas policijoje susitikome neatsitiktinai. S. Judas darbą policijoje pradėjo prieš 30 metų eiliniu tardytoju (dabar tai būtų tyrėjas), vėliau dirbo Tardymo valdybos viršininku, tad visą darbo krūvį patyrė savo kailiu, kaip jis pats teigia, "nuo apačios iki viršaus". Praėjo ne vieną reformą... Be to, tokį patį darbą - 40 metų Kauno Vyriausiojo komisariato tyrėju - dirbo ir S. Judo tėvas, o motina visą gyvenimą universitete dėstė baudžiamąją teisę.
- Tai ką gi reformos vėjai atpūtė šį kartą? Ar jau jaučiama teigiamų poslinkių?
- Per tiek metų - kiek tų reformų buvo... Geriausios tos, kai matai gerus rezultatus. Kai dirbau "apkasuose" (taip mes vadinam žemiausią grandį - tyrėjus) tai atrodė viskas aišku, ką reikia keisti, bet, pasirodo, ne viskas taip lengvai daroma. Pavaduotoju pradėjau dirbti 2002-aisiais. Kaip tik vyko reforma, keitėsi Baudžiamasis kodeksas, procesiniai dalykai. Aš, kaip ikiteisminio tyrimo specialistas, labai tikėjau ta reforma ir jos laukiau. Kaip tik teko tuo metu stažuotis Vokietijoje - labai patrauklus mums buvo jų policijos modelis. Grįžau pilnas entuziazmo - visus Kauno policijos tyrėjus reikia vežti į Vokietiją ir tegu jie pasimoko, kaip dirbti... Bet kad iš tos reformos nieko gero neišėjo...
- Kas trukdė? Finansai, kaip dažnai bandoma teigti, ar kitos priežastys?
- Pasakysiu atvirai - nepavyko pakeisti darbo kokybės, darbo stiliaus, darbo našumo. Negana to, patyrę tyrėjai išėjo ten, kur geriau - į prestižiškesnes struktūras - į advokatūrą, prokuratūrą, kitas institucijas. Ir turim dabar tai, ką turim: gana žemo lygio tyrėjai - prastas profesinis paruošimas, menkas išsilavinimas, socialinės garantijos irgi ne kažin kokios, mažas atlyginimas, profesija - neprestižinė, niekas neina dirbti. Užtat tiems, kas liko dirbti, krūviai - nerealūs! Po 30 bylų kiekvienam, o juk kvalifikuotai bylą ištirti galima, kai tyrėjas turi 2-3 bylas... Atskiruose padaliniuose tiriama 600 bylų!
Penkeri metai nuo reformos pradžios, o rezultatų nėra. Blogiausia, kad mes, seni vilkai, patikėjome, kad bus geriau. Deja, Vokietijos modelis nepasiteisino, nes mes neįvertinome, kad skirtingi mūsų ir jų įstatyminiai principai, visai ne taip grindžiami darbo santykiai. Ten visos funkcijos visiems aiškios, o pas mus dėl kiekvienos smulkmenos vyksta ilgas susirašinėjimas. Paprastai reikia surašyti mažiausiai 3 dokumentus. Paskui dar aiškinamasi, kas ant to dokumento pasirašė, ar tikrai tas ar kitas asmuo gali toje vietoje pasirašyti.... Tuo tarpu Vokietijoje pakanka skambučio ar žodinio susitarimo, ir darbai pajuda.
Arba - baudžiamoji byla... Taigi pas mus dėl menkiausio nusikaltimo turi prirašyti šimtus lapų. Kur tai matyta, kad menka kokio nors puodo vagystė - o byla 150 puslapių?! Kita vertus, vokiečiai ir negaišta laiko tirdami smulkius nusikaltimus - na, pavogė puodą, rankinę, magnetofoną ir pan. Jei nėra jokių detalių, už kurių "užsikabinus" galima pradėti narplioti nusikaltimą, jie ir pasako žmogui, kad tai bus tik tuščias laiko švaistymas... O pas mus? Taigi tuoj bus parašyti keli skundai, kad tyrimas nevyksta. O apvogtasis nežino nei magnetofono numerio, nei kaip tiksliai jo dingęs daiktas atrodo... Taigi taip rimtiems nusikaltimams tirti nei laiko, nei jėgų ir nebelieka...
Žodžiu, užburtas ratas: atlyginimai maži, darbas neprestižinis, blogos darbo sąlygos, daugybė darbo, žema darbuotojų kvalifikacija... Dabar prasidėjo policijos plėtros programa. Vėl visi pilni entuziazmo - tikimės, kad padėtis pajudės iš mirties taško. Pirmajame etape - iki spalio pradžios - turime sutvarkyti valdymą.
- Sumažinti viršininkų skaičių? Ar nuo to pagerės darbo kokybė?
- Turėtų. Dabar kiekvienas komisariatas - atskira organizacija: su savo viršininkais, finansais, pastatais, personalu. O kas dirba tą darbą, kurio reikia mūsų paprastam žmpgui? Kas patruliuoja, kas viešąją tvarką palaiko, kas bylas tiria? Visiems tiems darbams trūksta žmonių, o viršininkų - ne. Tad dabar numatoma padaryti 10 apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų. Jie turės visas valdymo funkcijas: finansų, personalo ir organizaciniai klausimai bus sprendžiami tik apskričių komisariatuose. O teritoriniai (tarkime, Kaunui priklausys Prienai, Kaišiadorys, Raseiniai, Kėdainiai ir kiti) komisariatai privalės dirbti tą tiesioginį darbą, kuris jiems ir priklauso. Taip sumažės nereikalingo popierizmo. Tik kriminalistai liks kaip ir buvę. Be to, antrajame etape dar turėsim susitarti, kas kokias bylas tirs. Dabar visi tiria visus nusikaltimus. O turėtų būti aišku, kokius nusikaltimus tiria Policijos departamentas, kokius - apskrities centrai, ką dirba vietose.
- Bet juk ir dabar yra tam tikra specializacija?
- Taip, bet nėra pakankamai aiški pozicija. Na, Kaune tiriami nužudymai, nes yra specializuoti padaliniai: Turtinių nusikaltimų tyrimų skyrius, smurtinių ir t.t. O šiaip specializacijos nėra: tiriama viskas iš eilės - ar kolega nusižengė, ar autoįvykis, ar nužudymas.
- Žmonės sujudę - juk gavo atleidimo lapelius...
- Blogiausiai - viršininkams. O tiems, kurie tiria nusikaltimus, patruliuoja - jokio skirtumo nėra. Jie kaip dirbo, taip ir dirbs...
- Tai gal nors atlyginimai padidės?
- Taip. Dabar atlyginimų skirtumas buvo ženkliai per didelis. Kaune dirbantis ir, tarkime, Prienuose dirbantis tyrėjai gaudavo skirtingą atlyginimą, nors ir krūvis, ir bylų pobūdis beveik toks pat. Reforma turėtų tą duobę šiek tiek užlyginti.
- Na, o kaip su policijos prestižu? Beje, apie Kauno policija formuojama ne itin gera nuomonė...
- Aš manau, kad mūsų reitingai nė kiek ne mažesni nei kitų miestų. Jeigu pažiūrėsit į ištirtų bylų kiekį, į išaiškintų nusikaltimų skaičių, tai Kaunas dirba gerai.
Na, o kita vertus, jūs man paskykite, kas yra prestižas? Man atrodo, kad gerą vardą pelnai ne tuomet, kai ištyręs kokią nors garsią bylą, (ypač kai byloje figūruoja koks nors nusikaltėlis skambia pravarde - gali rėkti: "Va, pažiūrėkit, kokiam "tūzui" bylą sukurpiau"), o kai dirbi darbą gerai. Juk mes teikiamas gyventojams paslaugas - jos turi būti kokybiškos, be to, turi būti kvalifikuotai dirbamas žvalgybinis darbas, kad žinotumėm, kas gali įvykti rytoj, kad būtų galima užkirsti kelią naujiems nusikaltimams ar viešosios tvarkos pažeidimams.
Man svarbu mano kaimynų, draugų nuomonė, kad jie nebijotų kreiptis į mane, kai jiems reikia pagalbos. Man svarbu, kaip aš atrodau gatvėje, už automobilio vairo ir pan. Va, iš ko susidaro prestižas.
- Tačiau sutikite, kad šaukštas deguto statinę medaus pagadina...
- Sutinku, tačiau ne tiek daug tų sugadinusių policininko vardą yra ir nereikia pagal juos matuoti visų. Juk yra daug atvejų, kai pareigūnai buvo apkaltinti, o vėliau paaiškėjo, kad vis dėlto jie teisūs. Baisiausia, kad jie ne vienerius metus buvo priversti įrodinėti, kad elgėsi pagal įstatymą.
Kaip jau ir minėjau, kai trūksta darbuotojų, mažas atlyginimas, į policiją ateina dirbti tikrai ne visi altruistai. Pasitaiko, kad priimami ir su nepakankamu fiziniu bei moraliniu pasiruošimu.
Slegia ir didelis visuomenės nihilizmas policijos atžvilgiu. Juk dėl kiekvieno veiksmo galima pareigūną apskųsti: tai ne už tos rankos paėmė, kai sulaikė, tai perdaug spūstelėjo. Jei čia prie nieko negali prikibti, tai, žiūrėk, skundžiasi, kad protokolą ne taip užpildė, tai, girdi, žodį praleido... O jei įvykdytas nusikaltimas, tai iš kaimynų irgi nieko neišpeši. "Nieko nemačiau, nieko negirdėjau..." Vieni sako, kad bijo keršto - dėl to tyli, kiti - tiesiog viskam abejingi, nes jo tai neliečia...
Betgi tie, kas drumsčia viešąją tvarką, ne iš kosmoso nusileido - tai juk mūsų vaikai, kaimynai, pažįstami ir t.t. Nepraeik abejingas! Sudrausk, jei blogai elgiasi, pakviesk pagalbą. Mes net esam prizus įsteigę - už paramą, už drąsą... Kai geriau pamąstai - tai prizus gi duodam už tai, kad žmogus normaliai elgiasi...
- Nelengva ta jūsų profesija, o va ne tik jūs pats ir, jūsų tėvelis nepabėgo, šitiek metų policijoje ištvėrė, bet dar ir sūnus jūsų pėdomis pasekė...
- Taip. Jis teisės magistras. Dvejopas jausmas: ir smagu, ir truputį liūdna. Įkalbinėjau aš jį advokatu eiti dirbti, bet jis manęs neklauso. Nori būti teisėju. Jam smagu, kai jį pakelia naktį iš miegų ir tenka lėkti į įvykio vietą. Mes namuose juokaujame, kad mūsų šeimoje arba teisininkai, arba psichologai... O apskritai - labai vertinu ryšį su sūnumi. Kartu žaidžiame futbolą Kauno policijos futbolo klube "Smūgis", kartu dviračiais važinėjame, diskutuojame įvairiais klausimais.
Ir dar. Mano labai reta pavardė ir dar su religiniu atspalviu... Mūsų šeimos moterys - tiek mama, tiek žmona - pasiliko savo pavardes. Nors didelių problemų gyvenime dėl tokios pavardės neturėjau - gal tik sovietmečiu, - bet sūnui siūliau paimti mamos pavardę. Tačiau sūnus nesutiko. Reikia, sako, dinastiją pratęsti...
- Ačiū už pokalbį. Sėkmės reformose ir gerinant policijos prestižą.
Kalbėjosi Aurelija Žutautienė
