Prokuroras, rašantis eiles
Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo (Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokuroras Leonas Kavaliauskas neseniai atšventė solidų jubiliejų - 60-metį.
Dabar jau 12 metų besidarbuojantis prokuroru L. Kavaliauskas pensiją užsitarnavo dar 1994-aisiais, išdirbęs Vidaus reikalų sistemoje, tuometiniame Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu (KSNG) skyriuje 30 metų. Padykinėjęs metus, kaip pats teigia, nutarė našta šeimai nebebūti, o dar pasitaikė neblogas pasiūlymas, tad ėmė dirbti Panevėžio apygardos prokuratūroje. Dabartinis darbas panašus į jau dirbtą.
- Žmonės, kurie dirbo KSNG skyriuose, buvo laikomi labai turtingais. Jų visi bijojo, nešė kyšius, kad nematytų nuodėmių... Jūs turtingas?
- Mano turtas - mano šeima. Daugiau nieko neužgyvenau. - Man rodos, anuo metu buvo sukurtas perdėtas mitas apie tą tarnybą. Gal kad bijojo... Nežinau. Man kyšių niekas nedavė ir nesiūlė...
- Na, o jūsų turtas, t.y. šeima didelė?
- Su metais vis didėja. Šiuo metu - žmona, dvi dukterys, du žentai, trys anūkės...
- Kartu gyvenate? Padedate dukterims?
- Na, ne. Gyvena jos atskirai, turi savo gyvenimus. Jei reikia, žinoma, padedu, tačiau laikausi nuostatos, kad vaikai turi patys kurti savo gyvenimus. Kokį norės, tokį susikurs. O mūsų nereikia prižiūrėti, tupinėti apie mus ir aukoti laisvalaikį. Jaunimas taip pat nori atsipūsti nuo darbų, nori pasilinksminti, galų gale turi savo šeimas, vaikų, kuriuos reikia auklėti, rūpintis jais, taigi ir savų rūpesčių per akis. Mes su žmona dar puikiai tvarkomės patys.
- Narpliojate ekonomines, finansines bylas. Nebijote vaikščioti po miestą tamsiu paros metu? Na, koks nors jūsų įkištas už grotų žmogelis nebandė keršyti?
- Pirma - patamsiais nevaikštau. Jei gali važiuot, kam eiti? O Panevėžys - lygiai toks pat miestas, kaip ir bet kuris kitas Lietuvoj. Bet kur gali pakliūti chuliganams ar kišenvagiams į rankas... Kita vertus, nagrinėdamas bylas remiuosi ne emocijomis ar gandais, o įstatymais. Esu sausas, įstatymo žmogus. Taigi ir bijoti neturiu ko. Atvirkščiai - būna, kad susitikus sulaukiu padėkos žodžių, ypač iš jaunų žmonių. Sako: "Ačiū, kad laiku prigriebėt - neaišku, kuo būčiau tapęs..."
- Sakote, esate įstatymo žmogus. Tai taip per visą gyvenimą nė karto ir nepažeidėte įstatymų? Na, tarkim, gal nors greitį kartais viršijate?
- Aš suprantu, kad nėra paprasta laikytis tam tikrų rėmų, tačiau dabar žmogus dažniausiai reikalauja tik savo teisių, o va pareigų jokių nenori turėti. Filosofija tokia: "Man reikia - greitai ir dabar, o jūs, jei norit, laikykitės tų įstatymų. Aš viską, ko noriu, gausiu bet kokia kaina..."
Manau, kad per savo netrumpą gyvenimą įstatymų nepažeidžiau. Ir greičio vairuodamas automobilį tai tikrai neviršiju. Kai tik pradėjau dirbti VRM, buvau paskirtas "ant kelių" - keletą metų autoinspektoriumi dirbau. Tai, matyt, turėjo įtakos, kad susiformavo važiavimo maniera, kad laikausi visų kelio ženklų ir neviršiju greičio. Girtas irgi nevažinėju.
- Tai gal ir sveikai gyvenate? Neturite jokių žalingų įpročių?
- Būčiau vegetaras, jei sveikai gyvenčiau. Deja, taip nėra. Mėsą valgau, rūkau. Ir, ko gero, jau taip ir bus. Sveikata nestreikuoja, tai ir traukiu dūmą. Pagalvoju, kad mano senelis irgi smarkiai rūkė, o amželį - net iki 100 metų nugyveno. Tai ir aš tikiuosi... (juokiasi).
- O kaip ir kur atsikvepiate nuo darbų? Turite kokių nors pomėgių?
- Labai myliu gamtą. Turim netoli Panevėžio sodą, tai per vasarą ir gyvenam. Va čia tai atgaiva - rytą atsikeli, paukščiukai čiulba, rasota žolė, saulė teka...
- Sodas išpuoselėtas...
- Dirbu tik tiek, kiek būtina. Sodas skirtas poilsiui, o ne žemės darbams. Yra porą lysvių, kad svogūno galvos nereikėtų bėgti pirkti, bet tai ir viskas. Na, per atostogas būtinai turim su žmona nulėkt prie jūros. Kadaise į Nidą vis važiuodavom, paskui buvo laikas - į Palangą, bet dabar Palanga pasidarė per daug triukšminga, tad poilsiaujam Šventojoje.
- Esate standartinis lietuvis: butas, sodas, automobilis, poilsis Palangoje... Na, turbūt dar ir šunį ar katę auginate?
- Taip, taip, žmona vakarais su garuojančia vakariene laukia, pasivaikščiot einam (juokiasi)... Ir šunį auginam - vilkšunį. Tik dar jaunas, neseniai įsigijau. Prieš tai irgi vilkšunį auginom - 12 metų, tačiau nebeliko jo... Iš pradžių sakiau - daugiau jokio nebereikia, bet va atsirado naujas... Aš myliu didelius, ištikimus šunis. Pats rūpinuosi - rytais 5 valandą išvedu pabėgioti.
- Gyvenate bute. Ar kaimynai nepyksta, kad prokuroro šuo jiems ant galvų trypia?
- Kad netrypia (juokiasi). Šalia mūsų daugiabučio - privatūs namai. Tai įsiprašiau pas vieną kaimyną į kiemą, kad leistų šunį laikyti. Leido vietoj daržovių lysvės pastatyti voljerą. O be to, šuo - tai tarsi šeimos narys ir jį reikia išmokyti elgtis taip, kad kaimynai nepyktų... O vilkšunis tuo klausimu labai imlus ir protingas. Gerą žmogų vienu balsu pasitinka, kitą - žiūrėk ir aploja...
- Tai gal dar ir medžiojate ar žvejojate?
- Ne, nei žvejoju, nei medžioju. Į gamtą einu pasiėmęs ne šautuvą, o fotoaparatą. Dar kartais paskaitau kokią knygą. Va, žmonos knygą dabar kaip tik įpusėjęs...
- Jūsų žmona - rašytoja Irena Gokaitė - jau išleido 3 knygas. O ars neketinate eilėraščių rinkinį išleisti? Girdėjau, eiles rašote.
- Na, tas eilių rašymas - tai jaunystės klaida (juokiasi).
- Nebekuriate?
- Na, savęs tikrai neverčiu rašyti, kūrybinės kančios man svetimos... Sueiliuot galiu ir berūkydamas, ir gamta besigrožėdamas - viskas savaime išeina.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Aurelija Žutautienė
