Komisaras: "Uniforma pamažina policininko galimybes"
Irena ZUBRICKIENĖ
Šešiolika metų pareigūno uniformą dėvintis vilkaviškietis VIRGINIJUS ADOMAITIS (38 m.) yra vienas jauniausių Lietuvoje policijos vadovų - nuo gegužės yra oficialiai patvirtintas Vilkaviškio komisariato viršininkas. "Nauja šluota" rajono policijoje, ginklai kabinete, kupletai nuo scenos, vizitinės kortelės moterims - tokios buvo komisaro pokalbio su "Akistata" temos baigiantis 2006-iesiems.
- Kokia yra Vilkaviškio rajono, kuriame gyvena apie 50 tūkstančių žmonių, nusikalstamumo specifika?
- Manyčiau, niekuo neišsiskirianti iš daugelio Lietuvos rajonų. Negarsėjame nei narkomanijos, nei prostitucijos problemomis. Kadangi mūsų rajono Kybartų miestelis yra šalies vartai į Rusiją, kiek daugiau čia būna įvairios kontrabandos atvejų. Pasienyje gyvenantys žmonės susigundo prisidurti litą, Rusijoje įsigiję pigesnių prekių. Negarsėjame ir nužudymais, nors 2006-ųjų pradžioje rajoną, rodės, krėste krėtė buitiniai nužudymai, išprovokuoti girtų susipykusių piliečių. Alkoholyje permirkinę protą asmenys, kaip ir kitur, puola aiškintis smurtu, todėl nemažai tenka tirti įvairių sužalojimų atvejų. Pastebėjome, kad atsiranda šiek tiek naujas nusikalstamumo porūšis - pasisvečiuoti į Lietuvą sugrįžusių emigrantų problemos. Pinigų iš užsienio parsivežę lietuviai mėgsta gimtinėje atsipalaiduoti ir arba patys "prisivaidina", arba tampa nusikaltimų aukomis.
- Tačiau oficiali statistika skelbia, kad būtent Vilkaviškio rajone užfiksuota kone daugiausia nusikaltimų Lietuvoje...
- Tai tik todėl, kad mes labai kruopščiai registruojame visų besikreipusiųjų prašymus dėl kilusių problemų. Tuo siekiame išsiaiškinti net menkiausias smulkmenas. Vėliau net apie 40 pradėtų ikiteisminių tyrimų pas mus nutraukiama. Tokia 2006-ųjų statistika. Antra vertus, galime pasigirti, kad mūsų rajono policininkai per metus išaiškino daugiau nusikaltimų nei kai kur kitur - 52,5 procento. Lietuvos vidurkis - bene 7 procentais mažesnis.
- Ar Vilkaviškį kankina nusikalstamos grupuotės, įprasčiau vadinamos gaujomis?
- Džiaugiamės, kad tai - praeitis, ir pagal prietarus turime tris kartus pabelsti į medį. Prieš gerą dešimtmetį buvo tokių grupuočių, turėjusių vadukus ir reketavusių vilkaviškiečius. Pastaruoju metu pas mus labiau išgarsėja atvykę nusikalstamo pasaulio autoritetais tituluojami marijampoliečiai, nes Marijampolė - už 20 kilometrų. Jie pamėgę mūsų kavines. Anksčiau būdavo daugiau tokių svečių konfliktų su vietos gyventojais.
- Svetimieji lapkritį jums "padovanojo" ir rezonansinį įvykį - žinomo Vilniaus verslininko Mariaus Krygerio nužudymu pasibaigusį konfliktą Vištytyje, kaimo turizmo sodyboje. Ar ne dėl vilkaviškiečių pareigūnų kompetencijos stokos šio įvykio tyrimas buvo perimtas į Kauną?
- Nemanyčiau, kad dėl kompetencijos stokos. Tai, kaip minėjote, rezonansinis įvykis. Jo dalyviai - Marijampolės, Kauno ir Vilniaus gyventojai. Kai kurie - gerai žinomi organizuoto nusikalstamumo atstovai. Vilkaviškis minimas tik kaip įvykio vieta. Mūsų pareigūnai po nusikaltimo atliko nemenką ir reikalingą darbą - padarė, sakyčiau, gerą tyrimo pradžią. Jau nuo pirmųjų tyrimo valandų žinojome, kad skandalingas įvykis domina Kauno ir Marijampolės pareigūnus, kurių ne vienas iškart atvyko į Vištytį. Kuo daugiau patyrusių pareigūnų dalyvauja tyrime, tuo didesnės sėkmės tikimasi.
- Ir vis dėlto ar tikrai nejaučiate patyrusių pareigūnų stokos? 2006-aisiais Vilkaviškio policijoje beveik tuo pačiu metu pasikeitė kone visi buvę vadovai, išskyrus jus.
- Užtikrinu, kad nejaučiame patirties stokos. Išėjo vadovai, bet liko nemenkas būrys patyrusių jų pavaldinių, kaip drįsčiau sakyti, tebevaldančių tą pačią operatyvinę informaciją. Iš kitų rajonų atvyko keli jauni pareigūnai, bet jie irgi turi reikiamos patirties, savo ankstesnėse darbovietėse buvo vertinami labai gerai. Jokiu būdu jie nebuvo "atstumtieji", kurių norėta tik nusikratyti. Patikėkite, poreikio kreiptis patarimų ar pagalbos į baigusius tarnybą vyresniuosius patyrusius kolegas tikrai nebuvo - juk nelikome nei be kojų, nei be galvos.
- Iki jums vadovaujant Vilkaviškio policijai, rajono prokuratūroje ne kartą teko girdėti atvirą prokurorų nuomonę, kad Vilkaviškyje katastrofiškai trūksta gerų policininkų, todėl ne vienas įvykis buvo "užbuksavęs", "primigdytas". Ką padarėte, kad ta nuomonė jau pasikeitusi?
- Manyčiau, anksčiau vyravo tiesiog nesusikalbėjimo "politika". Net Policijos departamentas, gavęs mūsų prokuratūros nusiskundimų, buvo įsikišęs į šią politiką. Manau, kad po to buvo padarytos išvados, įvyko ne vienas kadrų politikos pertvarkymas. Dabar, sakyčiau, viskas jau geryn.
- Ar esate tikra "nauja šluota" naujoje savo karjeros kėdėje?
- Taip, naujovių galima pastebėti jau dabar. Komisariatas perdažytas, jo viduje - irgi gražiau bei jaukiau. Atsinaujinęs policijos automobilių parkas. Policija jau nebepanaši į pereinamąjį kiemą, nes budėtojų dalyje įėjimas į tolesnes patalpas - per vadinamąsias koduotas duris. Taip ir ramiau dirbti, ir saugiau - juk policijoje yra daug svarbių, slaptų dokumentų. Kiekvienas atėjusysis, pasisakęs budėtojams apie savo reikalą, lengvai nusiunčiamas pas dirbančiuosius kabinetuose, tačiau jau žinoma, kas atėjo, kokiu tikslu. Manyčiau, visa tai, ką išvardinau, gerina policijos įvaizdį. Šiuo metu remontuojamos Kybartų ir Pilviškių nuovados. Šiltesnių santykių siekiu ir policijos viduje - skatinu pavaldinius (mūsų visų yra apie 150) bendrauti, dalyvauti renginiuose. Kuriame naujų tradicijų. Norėčiau, kad vieni darbuotojai nesijaustų esantys aukščiau ar žemiau už kitus - visi turi dirbti vienodomis sąlygomis ir būti vertinami pagal vienodus kriterijus.
- Tačiau turimą visuomenės nuomonę apie policiją pakeisti bus sunku - internete turbūt paskaitote replikų ir komentarų?
- Žinau, kad sunku, bet to nesiekti negalima. Taip, paskaitau įvairių komentarų ir džiaugiuosi, kad "rėkiančių pastabų" man dar nebuvo. O nepagrįstos išjuokos ir duriančių spėlionių net nepaisau. Kviesčiau piliečius į atvirą ir dalykišką diskusiją siekiant to paties - kad visiems būtų galima gyventi saugiau ir geriau. Kita vertus, liaupsių iš gyventojų beveik nesitikime, nes juk policija - represinė, baudžianti, institucija.
- Kaip vertinate pareigūną, laisvalaikiu, pavyzdžiui, besimėgaujantį striptizo programa, kaip neseniai išgarsėjo vienas Vilniaus policininkas?
- Sakiau ir sakysiu, kad policininkas turi būti gerai matomas. Tai reiškia, kad jis stebimas ir vertinamas ne tik tada, kai dėvi uniformą. Niekas neuždraus policininkui po tarnybos elgtis laisviau, kaip eiliniam vyrui, bet visuomet reikia atsiminti, kad proto "išsijungti" negalima. Paslydusiam policininkui - ir atsakomybė didesnė. Juk, pavyzdžiui, prie vairo sulaikytas girtas pareigūnas pirmiausia neteks darbo ir užsidirbtų socialinių garantijų, tik po to - baudą ar kitokią bausmę. O gydytojas, mokytojas ar darbininkas bent jau liks darbe.
- Jūsų komisariate neseniai taip ir buvo...
- 2006-aisiais taip "nuskambėjo" du Vilkaviškio komisariato pareigūnai. Man jų gaila, bet pakeisti nieko negalima. Tiesiog apmaudu, kad pareigūnas negalvoja.
- Dėl ko dar būna apmaudu jūsų darbe, kuriame netrūksta skausmo ir ašarų?
- Gal labiausiai sukrečia, kai skaudi nelaimė nutinka pažįstamam žmogui. Kitą kartą ir pažinti nereikia, bet labai šiurpu dėl ypatingų pasekmių ir neregėto žiaurumo - pavyzdžiui, kai prieš keletą metų mūsų rajone buvo pagrobta nepilnametė, o jos tėvai nužudyti ir sudeginti.
- Gal kada nors jums buvo gėda dėl savo profesijos?
- Tikrai ne. Policija buvo mano svajonė ir tikslas. Jei kas ir nutiktų gėdingo, pirmiausia kaltinčiau save. Aš mėgstu kartoti jauniems pareigūnams, kad uniforma pamažina jų galimybes - tai turi žinoti ir kaip normą priimti kiekvienas policininkas.
- Jau spėjote Lietuvoje išgarsėti kaip policijos vadovas, dalijantis savo vizitines korteles moterims ir prašantis skambinti nors ir naktį. Taip buvote parodytas vienoje TV laidoje...
- Na, labai jau dviprasmiškai čia pasakėte. Savo kortelių esu išdalijęs gal kokiems 5 asmenims. Daugiau - moterims. Taip darau, kai nepatenkinti policininkų darbu žmonės mane tikina, jog yra ignoruojami kitų pareigūnų nutikus arba dar gresiant kokiai nors bėdai. Esu sulaukęs į savo mobilųjį naktinių skambučių - pagalbos šauksmų. Pats nevažiavau pagal juos, bet tuoj pat informavau savo pavaldinius, dirbusius tuo metu, o skambinusias moteris nuraminau. Kartais žmonėms užtenka tik parodyto dėmesio, kad jie nekeiktų policijos. Raginu pareigūnus reaguoti net ir į menkiausius nutikimus - teisintis benzino stoka negalima.
- Sakote, žmogų džiugina policininko parodytas dėmesys. Bet žinau atvejį, kai buvo atvirkščiai - policininkų, atrodo, visai nenudžiugino vilkaviškietės Almos M. pilietiškas elgesys, kai moteris, sulaukusi telefoninio sukčiaus skambučio, sutiko vaidinti potencialią auką ir įviliojo nusikaltėlį į spąstus. Vėliau moteris teigė nesulaukusi net policijos pareigūnų "ačiū".
- Tai buvo liapsusas, nesusipratimas - pripažįstu. Gerbiame šią pilietę ir tikrai labai dėkojame, tik taip jau išėjo, kad "ačiū" nepasakėme, nes turbūt vieni pasitikėjo kitais. Pažadu - mes tą padėtį dar ištaisysime. Labai džiaugiamės, kai žmonės padeda policijai.
- Turite nemažą būrį oficialiais policijos rėmėjais vadinamų piliečių, savisaugos būrių narių. Ar nebūna taip, kad arti policijos nutarę būti žmonės iš tikrųjų tik siekia pridengti savo nusikalstamą veiklą?
- Tokių faktų neturime. Tiesa, seniau vienas rėmėjas buvo sulaikytas kaip kontrabandininkas, bet jo, rėmėjo, karjera baigėsi tą pačią minutę. Vėliau dėl narkotikų laikymo įkliuvo vieno verslininko sūnus, tačiau jo tėvas, buvęs policijos rėmėjas, tuo metu jau neturėjo tai patvirtinančio dokumento. Mat tokie pažymėjimai įgyjami ir tęsiamas jų galiojimo laikas, bet jeigu rėmėjas nieko gero nenuveikė per pusę metų, jo dokumento galiojimas nebetęsiamas.
- Spėjote pagarsėti kaip labai draugiškai ir noriai bendraujantis su žiniasklaida. Gal taip elgiatės tik avansu - turėdamas minčių, kad bičiuliais tapę žurnalistai kada nors, prireikus, nutylės apie jūsų nuodėmes?
- Tikrai ne. Tikiu, kad būsiu toli nuo tokių nuodėmių, tačiau jeigu ir atsitiktų kas nors, vienas, antras, trečias, kaip jūs sakote, bičiulis, gal nutylėtų ar pašvelnintų situaciją, o ketvirtas ir dešimtas vis tiek atliktų savo darbą. Būtent taip suprantu žurnalisto pareigą. Aš esu tos nuomonės, kad žiniasklaida policijai padeda - ir informuodama, ir kurdama įvaizdį, ir pranešdama apie dingusius, ieškomus žmones. Be to, dar nė vienas žurnalistas, pabendravęs su manimi, manęs nenuvylė - neperlenkė lazdos, nepaleido anties.
- Policijos pareigūnai mėgsta savo kabinetuose išsidėstyti įvairias surinktas kepurių, antpečių, emblemų, statulėlių ir taip toliau kolekcijas. Jūs tokios neturite...
- Turiu! Tik kol kas laikau uždaroje kabineto spintoje. Tai keturi reti ir seni ginklai. Manau, ateityje bus rimta jų kolekcija, traukianti suprantančiųjų apie ginklus akį. Esu medžiotojas, todėl ginklai man - įdomu.
- Sakykite, ar Vilkaviškio policijos vadovą dar bus galima išvysti scenoje, ant kurios juokus krečia seniai susibūrusi jūsų įstaigos humoro grupė "02"?
- Norite, kad komisaras būtų juokdarys? Manau, žmonės gali ne taip suprasti šią rolę. Daug metų buvau šio kolektyvo artistas, o dabar jau apie pusantrų metų nebevaidinu. Kai kartą išvykau į kursus, liko repeticijos, liko ir pasirodymai. Bet pats kolektyvas gyvuoja kaip gyvavęs. Man atrodo, esame vienintelis komisariatas Lietuvoje, turintis nuolatinę humoro grupę. Kiti suburia tokį kolektyvą tik esant reikalui - šventei ar sąskrydžiui. Mes esame nemažai pasiekę - dalyvavę TV laidose, konkursuose, važinėję pasirodyti ne tik mūsų rajono kaimuose, bet ir koncertavę kituose rajonuose. Mūsų programos "vinis" - policijos darbo problemos, juokingos ar kuriozinės situacijos, patirtos tarnyboje. Nebijome iš savęs pasijuokti. Jaučiame ir "tautos pulsą" kalbant apie policiją.
- Kokį anekdotą skubiai suskeltumėte apie policininkus?
- Policininko klausia: "Ką darytum, jeigu laimėtum milijoną?" Šis atsako nė nemirktelėjęs: "Nusipirkčiau sankryžą ir dirbčiau savo malonumui!"
- O ką darytumėte jūs su tokiu laimėjimu?
- Negalvoju apie išlošiamus milijonus, tačiau į klausimą atsakysiu: būtų prašančiųjų paramos, todėl kiekvieną tokį atvejį apsvarstyčiau ir kažkiek atseikėčiau, be to, pabaigčiau tvarkyti savo šeimos buitį - kol kas su žmona esame tik dviejų asmenų šeima.
- Ar kartais gatvėje įspraudžiate kokią monetą į išmaldos prašančiojo ištiestą ranką?
- Neretai pamaloninu elgetą, bet pirmiau pasistengiu, kiek tai įmanoma per kelias akimirkas, suvokti, ar prašančiajam tikrai reikia pinigų maistui, kitokiai būtinybei. Visada kišenėje turiu smulkiųjų. Jeigu elgeta sunkiai stovi ant kojų, pinigėlių savo kišenėje lieku nepalietęs. Bet vargstančiuosius užjaučiu - ir ne aš vienas. Mūsų kolektyvas įsipareigojęs kasmet paremti kokias dvi doras daugiavaikes šeimas. Pinigai, vaisiai, vitaminai - tokia mūsų parama.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Virginijus Adomaitis - vienas jauniausių policijos vadovų Lietuvoje
- Medžioti mėgstantis komisaras V. Adomaitis renka retus ginklus ir svajoja ateityje turėti jų įdomią kolekciją
