Nerami tarnyba neramioje žemėje
Praėjusių metų gegužę aštuoni įvairių Lietuvos policijos komisariatų pareigūnai išvyko į neramų Balkanų regioną - Juodkalnijos Kosovo provinciją, kur nuo 1999 metų įvesta Jungtinių Tautų tarptautinė taikos palaikymo misija. Tai jau penktoji policininkų grupė iš Lietuvos, savanoriškai vienerius metus taikdariaujanti Kosove. Neseniai keli šios grupės vyrai buvo parvykę į Lietuvą atostogų. Kosove jiems vadovaujantis marijampolietis Dainius Gaižauskas (29 m.), Kalvarijos policijos komisariato (Marijampolės apskr.) viršininko pavaduotojas, mielai sutiko pasidalinti įspūdžiais iš nuolat neramumais kvėpuojančios žemės.
- Norėčiau paklausti, kas gundo ramiai Lietuvoje gyvenančius policininkus laikinai palikti darbą, šeimas ir mažiausiai metus gyventi toli nuo namų, akis į akį susiduriant su pavojais?
- Man rūpėjo iš arti pažinti "karštą" Žemės kampelį, apie kurį buvau daug skaitęs ir girdėjęs. Suveikia toks vidinis "mechanizmas": jeigu kiti gali - negi aš negaliu? Be to, tai puiki proga patobulinti anglų kalbos žinias. Kaip policijos pareigūnui... rūpi užmegzti kuo daugiau ryšių su kolegomis iš kitų Europos valstybių. Kaip vyrui, kuriančiam šeimos materialinę gerovę, ne paskutinėje vietoje ir uždarbis, kuris misijoje yra didesnis nei gimtuosiuose namuose.
- Ar daug Lietuvos pareigūnų nukabino nosis nepatekę į misijos dalyvių grupę, kuri buvo ruošiama iš anksto?
- Iš 55 žmonių atrinko aštuonis. Prieš tai vyko įvairūs mokymai ir egzaminai. Labai svarbu buvo anglų kalbos žinios, turima darbo patirtis, charakterio savybės, sveikata ir fizinis pasirengimas. Egzaminavo ekspertai iš Jungtinių Tautų.
- Kur ir kaip gyvena lietuvių taikdarių grupė, ar kasdien visi matotės, ar jaučiatės saugūs?
- Tarp dviejų etninių tautų - serbų ir albanų - jau keliasdešimt metų vyksta arši ir labai žiauri kova. Būna kelerių metų pertraukos - ir vėl į kovą. Tokioje atmosferoje ir tenka gyventi. Kraujas, lavonai, masinės kapavietės, kenčiančių pabėgėlių stovyklos... Pernai sausį buvo susprogdintas vienas taikdarys pareigūnas. Jis buvo iš Nigerijos.
Mūsų grupę sudaro aštuoni kriminalistai iš Vilniaus, Marijampolės, Kaišiadorių, Kėdainių, Prienų. Labai saugojamės, dieną naktį nepaleidžiame iš rankų ginklo, po vieną niekada nevažinėjame. Visi nuomojamės būstą serbų kaime Gracanicoje. Nors iki darbovietės - 15 kilometrų kelio tarnybiniais automobiliais (autobusai nekursuoja), tačiau serbų kaime saugiau, ramiau ir pigiau. Mes trise išsinuomojome namą. Kiti mūsų vyrai - netoliese. Buities sąlygos - pakenčiamos. Beveik visą dieną praleidžiame tarnyboje. Dirbame ir savaitgaliais, todėl jokios kalbos apie turiningą laisvalaikį nė negali būti. Užtat susitaupome dienų atostogoms į namus. Štai aš nuo pernykštės gegužės - jau trečią kartą Lietuvoje. Dvi skirtos savaitės, kurių visada nežmoniškai lauki, prabėga kaip kelios dienos. Parskrendame ir išskrendame kariniu lėktuvu.
- Papasakokite, ką jūs ten dirbate - kabinetuose mokote vietos pareigūnus ar patys aiškinatės nusikaltimus, vykstate į karščiausias vietas?
- Vietos policija Kosove dar tik kuriasi, todėl misijos taikdariai yra pagrindinė teisėsaugos jėga. Atvykusiems užsieniečiams taikdariams (o mūsų ten yra iš 48 pasaulio valstybių - pradedant, pavyzdžiui, anglais ir baigiant indais, afrikiečiais) reikia patiems susirasti darbo vietą. Kaip ir Lietuvoje. (Kosovas yra kiek mažesnis už Lietuvą, jame gyvena apie du milijonus gyventojų, iš jų 200 000 - serbai).) Visa mūsų grupė dirba sostinėje (Pristinoje) esančiame Policijos departamente. Trys vyrai darbuojasi Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriuje, vienas - asmens sargybinis, vienas - priešriaušiniame padalinyje, vienas - žvalgyboje. Aš ir dar vienas kolega - skyriuje, kuris tiria visus smurtinius nusikaltimus - nuo padegimų iki žmogžudysčių. Taikdariai nėra nei kabinetuose sėdinčios "lėlės", į kuriuos reikėtų lygiuotis vietiniams, nei "kosminiai profesoriai", iš kurių privalu mokytis. Tiesiog dirbame juodą darbą - tiriame nusikaltimus, kurių penkiose provincijos apskrityse yra labai daug.
- Kokio "raugo" nusikaltėliai Kosove klesti?
- Viskas susiję su politine padėtimi (serbai bet kokia kaina pasiryžę susigrąžinti Kosovą), religija (albanai-musulmonai - yra labai žiaurūs, kerštingi, o serbai-stačiatikiai - nelinkę jiems nusileisti) ir net geografine padėtimi (kalnuota teritorija - rojus besislapstantiems nusikaltėliams). Klesti vagys, plėšikai, žmonių grobikai ir reketininkai, narkotikų ir ginklų prekeiviai. Žodžiu, nusikaltėlius domina viskas, kas gali tapti pragyvenimo šaltiniu. Mūsų skyriaus pareigūnai aiškinasi, kas nužudė, kas sudegino gyvenamąjį namą ar bažnyčią, ligoninę. Skaičiai įspūdingi: mano žinioje - 556 bylos, iš kurių 360 - dar nebaigtos tirti. Nusikaltimus labai sunku išaiškinti, nes dėl sumaišties, riaušių, galimų užminavimų neįmanoma operatyviai apžiūrėti įvykio vietos. Per tą laiką sunaikinami ir įkalčiai. Dirbti įvykio vietoje - ne pyragai. Kai darome kratas (gyventojams draudžiama turėti ginklų), teritoriją apsupa ginkluoti kariai. Jie mus saugo. Patys būname su kaukėmis. Rastus ginklus paimame, tačiau rizikuojame palikti žmones, kaip sakoma, ant parako statinės. Mat priešai, sužinoję, kad nebus ginkluoto pasipriešinimo, gali išžudyti beginklius. Labiau skriaudžiami serbai - etninė mažuma. Jie raginami išsikraustyti į Serbiją ir gyventi taikiai, tačiau to nedaro. Labai sunku prisikalbinti vietos gyventojus liudyti, nes bijoma keršto. Tai žlugdo mūsų tyrimus. Dar galiu pasakyti, kad vietos policija ir kiti pareigūnai (karininkai) yra labai korumpuoti, dauguma jų patys yra įtariamieji ne viename nusikaltime.
- Kaip taikieji vietos gyventojai bendrauja su taikdariais?
- Nesame priešai, bet ir nesibičiuliaujame. Labai sunku dirbti taikdarėms moterims, nes pagal musulmonų tikėjimą moteris - niekas. Vienas iš misijos tikslų - įrodyti, kad ir moteris yra žmogus. Vietos moterys vaikšto atidengtais veidais, tačiau iš tiesų jos yra beveidės - vyrų užguitos, "nusodintos". Jų pareiga - gimdyt, auga po penkis ar šešis vaikus šeimoje. Graudu žiūrėti į apskurusius, alkanus, sergančius, verkiančius, liūdnus vaikučius. Jie nuo mažens auklėjami kovoti: pribėgs neva išmaldos ir tą pačią minutę įmes į automobilį granatą! Dėl to mes su vietos gyventojais nebendraujame. Net vaikų arčiau neprisileidžiame. Iš tiesų Kosovo vaikų gyvenimas - apgailėtinas. Itin daug mažylių jau likę be tėvų. Kosovo vaikų namai - ištisos stovyklos. Daug nesimokančiųjų, prašančių išmaldos. Tie, kurie mokosi, mokyklas lydimi kareivių. Daug vaikų gyvena sąvartynuose. Tačiau jau nuo kūdikystės laikų žino, kas jų priešas. Vaikai piešia karą, kraują, skerdynes, kurias patys matė. Jų didžiausia svajonė - užaugus atkeršyti!
- O kaip Kosovo moterys? Ar toli nuo šeimų atsidūrę taikdariai nenuklysta į serbės ar albanės glėbį?
- Jau sakiau, kad su vietos gyventojais geriau visiškai nebendrauti. Taikdariai amerikiečiai, save laikantys laisvo elgesio žmonėmis, mėgsta pasidairyti į moteris, todėl buvo problemų. Štai vienas amerikietis kavinėje apkabino jam patikusią moterį. Taikdarys rizikavo būti pripjautas vietos vyrų, galėjo akimirksniu likti be galvos. Negana to, apkabintoji moteris pasiskundė policijai dėl neva seksualinio priekabiavimo. Nusikaltimo nepavyko įrodyti. Ji vis tiek nenurimo - viešai priminė turinti brolių bei pusbrolių ir pagrasino Linčo teismu. Moters artumo ilgėjęsis amerikietis buvo išsiųstas iš misijos vien dėl jo paties saugumo. Kita vertus, užmegzdamas bet kokį ryšį su vietos moterim rizikuotum ir ją pačią pasmerkti kančioms - įtarta bendraujanti su pareigūnais ji būtų nuplakta.
- Ar esate Kosove sutikęs lietuvių?
- Kosovas - ne ta šalis, kuri trauktų turistus (karo stovis!), todėl lietuviai čia - tik taikdariai policininkai ir kariai. Su pastaraisiais bendraujame. Teko sutikti Kosove dirbantį dėstytoją - JAV lietuvį, kuris dabar yra socialinis darbuotojas. Apskritai kraštas galėtų būti lankomas turistų, nes gražios vietovės - kalnai, ežerai. Tačiau dabar ten daug kur - griuvėsiai ir degėsiai, minų laukai. Beje, vietos gyventojams Lietuva nėra gerai žinoma.
- Kaip į ilgus išsiskyrimus žiūri jauna jūsų šeima?
- Galiu pasigirti - turiu mane suprantančią ir palaikančią šeimą. Žmona Džiuljeta dirba mokytoja ir mano tarnyba pateisina. Dukrelė Glorija, kuriai gegužę sukaks ketveri, visada manęs labai pasiilgsta, bet žino, kad "tėtė išvažiavęs gaudyti banditų". Nėra dienos, kad nepagalvočiau apie šeimą ir apie Lietuvoje likusius kitus artimuosius. Su žmona kasdien bendraujame internetu ir telefonu. Misija toli nuo namų ir pavojų kupiname krašte - tai savotiškas žmogaus "supurtymas". Kitaip pradedi mąstyti, keičiasi gyvenimo prioritetai. Save išbandai, prisitaikai prie ekstremalių sąlygų. Patikrini savo jausmus. Ir dar - jautiesi atliekantis reikalingą darbą, įprasminantis savo gyvenimą. Nesakau, kad nubraukiu bemaž dešimtmetį darbo Lietuvos policijoje, tačiau platesni vandenys visada yra ir įdomiau, ir naudingiau.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
- Šiame name Dainius gyvena su dviem kolegomis (DSC 00057)
- Čia - visi aštuoni lietuviai policininkai, šiuo metu atliekantys misiją Kosove (DSC00285)
- Dainiaus kabinete ir ant uniformos - lietuvybę liudijantys ženklai (DSC00799)
- Dainius išmoko rūkyti kaljaną (DSC00813)
- Kosove - graži gamta (IMG0540)
- Trys artimi bičiuliai - du marijampoliečiai ir prieniškis (IMG1416)
- Pareigūnai taikdariai pasirengę malšinti nusikaltėlių išpuolius (Obilic.1)
