Gydytojų galit negerbti - mylėkit patys save!
Gydytoja, pacientus įsidėmėjusi pagal ... plaučius
Gydytoja, duodanti kyšius ... savo pacientams
Pastaruoju metu, kai šalyje viena po kitos bene visose srityse įdieginėjamos reformos, kai medikams "nurodoma", kiek pacientų galima gydyti (nustatytos kvotos), sveikatos apsaugos "viršūnėse" neretai galima išgirsti, jog gydytojas privalo atlikti tik savo darbą - rūpintis paciento sveikata. Socialiniai ligonio reikalai (ar jį kas lanko, kodėl nelanko, ar bus kur grįžti pasveikus ir t. t.) gydytojų esą neturi dominti. Tokių medikų, kurie gydo ne tik kūną, bet ir sielą, o dar ir papildomu šiltu žodžiu pamalonina, greitai gali tekti su žiburiu ieškoti. Viena iš tokių, "išnykstančiųjų", - Marijampolės ligoninės Tuberkuliozės skyriaus vyresnioji gydytoja ftiziatrė Milda Razgaitienė.
- Tuberkulioze (TBC) sergančius asmenis gydote jau beveik 40 metų. Šia užkrečiama liga pati neužsikrėtėte. O jūsų kolegos?
- Ne kiekvienas organizmas imlus tuberkuliozei - priklauso nuo imuniteto, atsparumo ligoms. Laimei, per šiuos mano darbo metus (per 30 metų gydytoja ėjo vadovaujančias pareigas - I. Z.) nė vienas mūsų skyriaus (anksčiau buvo Tuberkuliozės dispanseris) darbuotojas tuberkulioze neužsikrėtė. Respublikoje užsikrėtusių darbuotojų buvo. Ši liga pirmiausia - socialinė: veši ir plinta ten, kur vyrauja skurdas, netvarka, nešvara, nepriežiūra, abejingas požiūris į save. Mes, skyriaus darbuotojos, vieną kartą per metus tikrinamės, ar neužsikrėtėme. Būdavo, paskiriu du mėnesius, per juos turi būti surinkta visa skyriaus darbuotojų kartoteka - visi turi pristatyti rentgenogramas.
- Ar medicinos personalas šiuo atžvilgiu paklusnus?
- Visko buvę. Viena gydytoja mėgdavo gurkšnoti kavą nepakvarcuotoje patalpoje. Auklėjomės ir barėmės ne juokais. Įrengus valgyklėlę tapo saugiau. Laboratorijoje visi darbuojasi tik su pirštinėmis ir su specialiomis kaukėmis. Skyriaus patalpos nuolat valomos, dezinfekuojamos, natūraliai vėdinamos. Vadovaudama kolektyvui, tiesiog neprileisdavau, kad darbuotojai nusikalstų patys prieš save. Ir vis dėlto kiekvienas žmogus pirmiausia turi pats save saugoti.
- Ar ši taisyklė pasiekia jau sergančiųjų TBC ausis?
- Pasiekia ar nepasiekia, rodo paprasčiausi skaičiukai - turiu galvoje sergančiųjų ir pasveikusiųjų rezultatus. Kiek anais laikais man teko pas sveikatos apsaugos ministrą "ant kilimėlio" stovėti ir aiškintis, kodėl nesugebame išgydyti ligonių, nes sergančiųjų skaičius vis nemažėdavo. Savo ligoniams visada stengiamės įkalti viena - šiais laikais tuberkuliozė yra išgydoma liga, tik pats ligonis turi labai to norėti.
- O tas nenoras - tai kas: depresija, prarastos viltys būti sveikam, valios stoka?
- Dažniausiai ligą ilgam "įsivaro" asocialiai gyvenantys asmenys, kurie nekantrauja užbaigti gydymąsi ligoninėje - dūsta be savo laisvės ir be "ritualų" joje. Tai pirmiausia - alkoholikai. Suprantu, kad per vieną dieną jie nepakeis savo pomėgio, todėl neretai sakau jiems: "Jūs gerkit, bet nelakit!" Tokie pacientai neretai pabėga iš ligoninės, nes nebeištveria be įprastos kasdienybės. Nutrūksta vaistų vartojimas. Dauguma mūsų ligonių kažkodėl "kreivai" žiūri į vaistus - netiki jų galia. Todėl jau seniai skyriuje nė vienos tabletėlės pacientui nebepaliekame - visus medikamentus ligoniai privalo išgerti medicinos darbuotojui matant. Kartą labai stebėjomės, kodėl niekaip negerėjo vieno ilgokai gydyto jaunuolio sveikata. Stebim plaučių nuotraukas - žaizdos negyja, ir tiek. Sukam galvas, kas yra, kodėl liga nepasiduoda, o tuo metu vaikino stalčiuje - nuo kapsulių išsipūtusi degtukų dėžutė! Sakė, gerai jaučiasi, tai esą kam jam "ta chemija". Pikta buvo ir dėl to, kad ligonis mus apgaudinėjo, ir dėl to, kad brangius vaistus, kurie būtų labai pravertę kitiems, mėtė. Galbūt todėl, kad įkalinimo įstaigose taip "nežaidžiama", iš ten gauname nemažai sergančiųjų, kuriems jau - vadinamieji pietūs.
- Ką tai reiškia?
- Taip ligoniams suprantama kalba mėgstu aptarti jų ligos stadiją: jeigu kreipėsi "iš ryto" (pasirodžius pirmiesiems TBC simptomams), ligai išgydyti reikės pusmečio. Tiesa, jeigu pacientas rimtai gydysis keturiais nurodytais preparatais. Jeigu į mus kreipėsi "perpiet", jau šiek tiek kebliau, bet šviesa tunelio gale irgi matyti. Sunkiausi mūsų ligoniai - kurie kreipėsi "vakare". Tuomet būtinas ilgas, rimtas, varginantis, besikartojantis gydymas. Bet ir šioje stadijoje TBC - ne mirtina liga. Gydytis tuberkuliozę būtina, nes dėl TBC intoksikacijos sutrinka kitų organų - širdies, plaučių - veikla. TBC ligonis - nedarbingas invalidas. Prieš porą dešimtmečių tokiais ligoniais labai rūpindavosi ir valstybė - pavyzdžiui, skirdavo gyvenamąjį plotą. Šiuo metu mūsų ligoniai gauna nemokamus vaistus, periodiškai pamaloninami ir 5 litų vertės maisto (miltai, aliejus, makaronai) paketais.
- Kokie pagrindiniai simptomai išduoda apsirgus TBC?
- TBC - klastinga, pavojinga infekcinė liga. Žmogus pradeda kosėti, bet mano, kad nuo rūkymo. Darosi silpna, bet mano, jog pervargo. Nuolat pakilusi nedidelė temperatūra - irgi galimos TBC pradžia. Liga visa savo esybe "išlenda" tuomet, kai ligonis atsikosti krauju ir yra kankinamas aukštos temperatūros. Tai panašu į gripo simptomus. Jeigu visa tai kankina daugiau kaip tris savaites, reikia tirtis dėl TBC, ieškoti ligos sukėlėjų.
- Turbūt mažiausiai ligonių kreipiasi į jus, kaip jūs sakote, "ryte" - kai liga į organizmą tik tik įkėlusi koją?
- Taip, ir čia kalta pati medicinos politika, profilaktika, kurios šiais laikais beveik nebeliko. Anksčiau (dar prieš gerą dešimtmetį) pasirodyti fluorografijos specialistui reikėdavo ir dėl "streikuojančio" danties, ir dėl nedidelės kojos piršto traumos. Po atokesnes vietoves važinėdavo kilnojamasis fluorografas. Kiekvienos apylinkės seselės po gyventojų namus nešiodavosi spjaudykles ir rinkdavo skreplius ištyrimui. Mokyklose nuolat būdavo atliekami mėginiai kiekvienam moksleiviui, nes augantis organizmas - pats imliausias ligai. Drįstu teigti, kad ne vienam laiku buvo užkirstas kelias TBC plisti. Dabar mokyklose tikrinimui atrenkami tik tam tikri vaikai - iš asocialių ir socialiai remtinų šeimų, nuolat sergantys kvėpavimo ligomis, diabetikai. Kiti "praslysta". Visa tai - mane tai labai piktina! - taupymo sumetimais. O kaip vėliau sekasi "taupyti", kai tenka gydyti jau įsisenėjusią ligą?! Pamąstymui pateiksiu skaičių - vienam stacionare gydomam TBC ligoniui per vieną mėnesį skiriama pustrečio tūkstančio litų.
- Teko girdėti apie jus, kad esate griežta ir reikli savo pacientams net ir nevilkėdama baltu mediko chalatu.
- Man rūpi, kad ligonis pats kuo greičiau pasveiktų ir kad neužkrėstų kitų. Štai vaizdelis: toks senas mūsų pacientas Zigmas, sergantis atvira tuberkuliozės forma, stovi prie parduotuvės ir vaikams pardavinėja namų gamybos ledinukus ant pagaliuko. Kas ir kaip juos darė, ar neapčiupinėjo, neapkosėjo ligonis - kas gali pasakyti? Pamačiusi puoliau rėkt, kad Zigmas mestų tokį savo verslą. Riksmas sutraukė smalsuolių būrelį... Štai ir epitetas gydytojai - pikta! Kiek savo ligonių esu drausminusi parduotuvėse prie duonos lentynų, irgi nesuskaičiuosiu. Būdavo, randu pažįstamą asmenį pirštais "pereidinėjantį" per kepalėlius - pavarto, padeda, imą kitą. Per tą laiką dar ir nosį nusivalo, gerokai nusikosti, o nematomi jo seilių pursleliai - užkratas - sėda ant prekių. Gerai, kad dabar dauguma maisto prekių apvalkaluose.
- Per šitiek darbo metų atsimenate kone visus savo ligonius?
- Na, gal ne visus, bet tuos, su kuriais teko konfliktuoti, raginti juos sveikai gyventi, prisimenu. Būna, sutinku žmogų kokiame renginyje - jis sveikinasi, pagarbiai lankstosi. Man prieš akis pirmiausia - jo plaučių nuotrauka ir visos dėmelės, žaizdelės, kurias aptikome. Vardo ir pavardės galiu neatsiminti, bet plaučius - visam laikui! Pagal juos apie savo pacientus ir daugiau prisimenu. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip vieną ar kitą mokėme ... bučiuotis. Ne, nieko erotiško nepasakysiu - paprasčiausiai ligoniams kalam į galvas, kad savo moteris bučiuotų ne į lūpas, o į skruostus. Juk didžiausia tikimybė užsikrėsti - artimai bendrauti su rimtu TBC ligoniu: su juo bučiuojantis, valgant iš bendrų indų, naudojantis tais pačiais rankšluosčiais. Žinoma, sergantysis užkrečia, kaip aš sakau, net Dievui nežinant - kosėdamas, čiaudėdamas, spjaudydamas visur, kur papuolė. Štai todėl mėgstu dažnai kiekvienam, kuris įsižeidė auklėjamas, kartoti: "Manęs gali negerbti, bet mylėk pats save, mylėk savo artimą". Ne paslaptis, kad bene 60 procentų mūsų ligonių - alkoholikai. Tai sunkina gydymą. Normaliai bendrauti su jais palankiau tik susidraugavus, o ne nurodinėjant ir įsakinėjant.
- Minėjote, jog tai socialinė liga. O tvarkingai gyvenantiems žmonėms nėra pavojaus užsikrėsti? Ar jūsų ligoniai patys nesigėdija savo ligos?
- Kaip jau sakiau, užsikrėsti gali kiekvienas, vienaip ar kitaip "apspjautas", apkosėtas tikro ligonio. Teko gydyti ir inteligentų. Jie išsigydo, nes to labai nori ir siekia. Pastebėjau, kad personalas labiau išgyvena už kai kuriuos mūsų ligonius, nei jie patys. Pavyzdžiui, dėl kokios nors procedūros į kitą skyrių siunčiamas ligonis ten eina tik su burną dengiančia kauke. Man būna nepatogu, kad jis taip paženklintas - visi žino, kuo jis serga. O ligonis nekreipia dėmesio - vadinasi, neima į galvą. Kitas reikalas, kai tenka susidurti su nešvariu, dvokiančiu, utėlėtu pacientu. Taip, taip - šiais laikais. Buvę, kad ne vieną savaitę reikėjo kovoti su ligonį apsėdusiais parazitais... Bet apskritai tuberkuliozės nereikėtų laikyti gėdinga liga.
- Ar būna, kad apgydytas ligonis, pasibaigus visiems gydymo terminams, išleidžiamas "į gatvę", ir iš karto žinoma, kad jis vėl tuoj sugrįš atgal sergantis?
- Nors dabar "iš viršaus" nurodoma ir kitaip, tačiau aš visada pasidomiu, į kokią aplinką pasveikęs ligonis grįš, ar apkritai turi kur grįžti, kas su juo gyvens, kas jam padės. Stengiamės padaryti viską, kad ne gatvė žmogui būtų namai. Nors tai, dabar sakoma, pasenusios pažiūros, tačiau išlikti žmogumi - ar tokios "pažiūros" turi amžių?..
- Sakykite, ar tokią rūpestingą ir draugišką gydytoją pacientai palepina, pavadinkime, kyšiais?
- Gydytoja dirbu nuo 1966 - ųjų. Per tą laiką gal tris keturis kartus iš pacientų esu gavusi gėlių. Kyšiais mūsų nelepina, nes jau sakiau, koks mūsų kontingentas - dažnas net ir žodžiu nepadėkoja. Yra atvirkščiai - man pačiai tenka remti ligonius: tai lito gatvėj susitikęs paprašo, tai visų penkiolikos - neva kelionei į Vilnių. Ir duodu - dar nuo rublių laikų. O kiek mūsų darbuotojų vyrų drabužių prinešėm asocialiems ligoniams, nieks niekada nepasvers.
- Jūsų pačios vyras - taip pat Marijampolėje gerai žinomas gydytojas Adolfas Razgaitis. Ar šokti pagyvenusiųjų kolektyve "Sidabra" abu nusprendėte tik tada, kai užaugo ir namus paliko jūsų vaikai?
- Galima ir taip sakyti. Man nuo jaunystės patikdavo šokti, bet studijuodama negalėjau sau to leisti - man labiau rūpėjo mokslai. Paskui - darbas, šeima. Vis dėlto prieš trylika metų sumojau grįžti prie šokių - dar ir vyrą įtraukiau į "sidabriečių" veiklą. Dabar aš jau lyg ir norėčiau mesti, bet vyras - ne. Tai nepakartojami įspūdžiai, turiningas laisvalaikis, malonios pažintys. Šokta įvairių lygių dainų šventėse, viešėta Lenkijoje, Prancūzijoje.
- Ar turite daugiau pomėgių?
- Mano hobis - kelionės. Kur tik nebūta - visa buvusioji sovietų sąjunga išmaišyta, Čekija, Vokietija, Olandija, Suomija, Norvegija, Indija... Būdavo, palieku vaikus vyrui ir išlekiu. Beveik visur taip ir važinėdavau viena. Dabar vis labiau jau tingiu, sveikata ne ta, bet dar puoselėju svajonę aplankyti Egiptą ir Italiją. Kiti pomėgiai - kalbų mokymasis. Susikalbu angliškai, moku esperanto kalbą.
- Jūsų vaikai - 29 metų pedagogė Loreta ir 34 metų inžinierius Saulius - nė vienas nepasirinko medicinos. Kodėl tėvai medikai vaikų neužkrėtė savo darbu? Kokius savo bruožus dabar randate savo vaikuose?
- Mūsų vaikai nė vienas nenorėjo mediko duonos - turbūt "persivalgė" matydami mūsų kasdienybę. Matydavo nesibaigiančius budėjimus naktimis, jausdavo nuovargį po jų, žinojo apie didžiulę atsakomybę. Tiesiog neužsikrėtė, ir tiek. Tiesa, dabar Šiauliuose gyvenanti dukra kartais mestelna, kad galėjau "suorientuoti" ją į farmacijos mokslus. O apskritai abiem savo vaikais tik džiaugiuosi. Ką jiems perdaviau? Auklėjau, kad visada būtų sąžiningi ir pareigingi. Manau, tai juose prigijo.
- Sūnus jau ketvirti metai gyvena ir darbuojasi toli nuo namų - Čikagoje. Ar sunkus motinai tas atstumas, nors žinote, kad jam ir jo šeimai ten labai gerai sekasi?
- Labai sunki tokia tėvų ir vaikų gyvenimo situacija - turi vaiką ir jo neturi. Dabar prisipažinsiu, kad sūnui išvykus dvejus metus skendau ašarose. Visko pagrindas - bedarbystė Lietuvoje. Sūnus ir vilkaviškietė jo žmona nematė gimtinėje perspektyvų, kelio tobulėti, baiminosi ateities. Tarsi ir džiaugtis turėčiau, kad jie ten laimingi, bet vis dėlto - labai skauda. Reti pasimatymai neatperka to, kas susikaupia per ilgą nesimatymo laiką. Bet tramdome save - kaip aš sakau, dabar su vyru vėl gyvename kaip jaunavedžiai!
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės jums ir jūsų šeimai.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotrauka: gydytoja Milda Razgaitienė (nuotrauka išsiųsta šiandien prieš pietus)
2003 05 20
