Slapčiausiame komisaro stalčiuje - meilužių nuotraukos!
Uniformuoti pareigūnai dažnam asocijuojasi su itin griežtais, grubiais, ne visada teisingais, nevengiančiais panaudoti jėgą piliečiais. Ypač dirbantieji kriminaliniame sektoriuje, tai yra tiesiogiai "santykiaujantys" su nusikalstamo pasaulio kontingentu. Dabartiniam Kauno Žaliakalnio PK komisarui Vytautui Ščajevui kriminalisto darbas irgi nesvetimas - prieš užimant šį postą dirbta to paties PK kriminalinės policijos vadovu, prieš tai vadovauta Santakos PK kriminalistų darbui.
- Taigi pirštinė mesta. Ar ją pakelsite? - kreipiausi į gerbiamą komisarą Vytautą Ščajevą.
- Labai gaila, kad apie policijos pareigūnus sklando tokios negražios kalbos... Jie tiesiog dirba tai, kas priklauso pagal pareigas. O kai susiduriama ir su nusikaltimus padariusiais asmenimis, ir su nukentėjusiaisiais, visuomet lieka nepatenkintųjų. Pirmieji pyksta, kad neva neteisingai kaltinami, antrieji - kad tyrimas juda per lėtai, su įtariamuoju per daug taikstomasi, jam nuolaidžiaujama ir panašiai. O jei prisiminsime tai, kad pastaruoju metu daugėja pasikėsinimų į policijos pareigūnus (jie ir smurtą patiria, ir net ginklą prieš akis gali išvysti), tai kažin ar būtų teisinga sakyti, kad uniformuoto policininko labai išsigąstama, iškart paklūstama jo teisėtiems reikalavimams...
- Bet teko girdėti Kaune kadaise sklandžiusius gandus, jog jūsų, kai dar dirbote Santakos PK, prisibijojo, privengė net ir pats autoritetingiausias Kauno krašto, o gal ir visos Lietuvos nusikalstamo pasaulio atstovas Henytė...
- Aš tokių gandų negirdėjau. Kita vertus, su Henyte tiesiogiai man nėra tekę susidurti, mat jo gyvenamoji vieta - Kauno rajonas. Kadaise prisiėjo pabendrauti su jo motina. Vilijampolėje veikiančioje jos parduotuvėje su kolegomis darėme kratą.
- Ko ieškojote?
- Buvo gauta informacijos, kad toje parduotuvėje prekiaujama vogtais drabužiais.
- Ar tai pasitvirtino?
- Taip. Bet visa kaltė buvo suversta pardavėjai - kad ji apsižioplino, priėmė prekes iš nepažįstamo asmens.
- Ir dar girdėjome, kad jūs Žaliakalnio PK jau, kaip sakoma, tik svečias - esate ruošiamas dar vienam karjeros šuoliui...
- Tie žurnalistai visko ir prisigalvoja! Kiekvienais metais sudaromi pareigūnų sąrašai, tačiau tai nereiškia, kad iškart ir šuoliuosi... Šiandien gali būti kandidatas į aukštesnį postą, o rytoj - jau pensininkas...
- O vis dėlto jei prisieitų keisti darbą - ar lengvai paliktumėte Žaliakalnio PK kolektyvą?
- Esu labai sėslus, man pakeisti darbovietę - didelis psichologinis krūvis. Puikus kolektyvas buvo Santakoje, iš vieno žodžio vieni kitus suprantame ir čia, Žaliakalnyje, tai ko daugiau reikia? Kita vertus, tas ne kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu...
- Sakykite, ar man taip pasirodė, ar iš tikrųjų jūsų komisariate dirba nemažai moterų?
- O taip, jų mūsų komisariate - kaip niekur kitur - beveik pusė. Apie 40 procentų.
- Dėl to, matyt, ir darbas taip gerai sekasi - juk kas vyrai be moterų... Na, o jei, neduok Dieve, koks pavaldinys papultų komisaro nemalonėn?
- Esu ūmoko būdo - galiu greitai užsiplieksti. Bet greitai ir atsileidžiu. Pykčio savyje niekada ilgai nelaikau.
- O kaipgi komisaras užsiplieskia? Kokios kalbos žodelyčiai tuomet pasipila iš jo lūpų?
- Hm, dažniausiai rusiški... Toje kalboje yra labai taiklių posakių. Pastaruoju metu - ačiū "Dviračio televizijai" - labai pamėgau "etikmat" - toks nekaltas, lengvai įsimenamas keiksmažodis...
- O šeimos nariams - žmonai Jūratei, 21 metų sūnui Mindaugui, aštuoniolikmetei dukrai Rūtai, dvylikametei pagrandukei Raselei - esate labai reiklus ir griežtas?
- Turiu nuostabią žmoną, galiu tik džiaugtis jos supratimu, kantrybe... Vaikams, deja, esu griežtokas. Matyt, darbinė atmosfera šiek tiek persiduoda ir į šeimyninius santykius - nemoku taip staiga persiorientuoti, būti dviveidis.
- Vadinasi, diržas, kaip viena iš vaikų auklėjimo priemonių, jums nėra svetimas?
- Dukrų tai, atrodo, niekada nemušiau, o va sūnui yra kliuvę... Kaip gali ramiai žiūrėti, kai pažymių knygelėje randi aukščiausių pažymių, o tikrasis žinių vertinimas, kaip vėliau paaiškėja, gerokai kuklesnis... Kas per daug, žinoma, nesveika, bet kokį kartą per pusmetį, profilaktiškai, galima... (juokiasi - V. G.).
- Į ką panašesni jūsų vaikai?
- Sunku pasakyti. Vyriausias, sūnus, charakteriu labai primena mano uošvį, o vidurinioji dukra - tikra uošvės kopija. Ir būdo bruožais, ir manieromis, ir literatūriniais gabumais... Mažiausioji - labiausiai vykusi: į tėtį.
- Minėjote, jog turite nuostabią žmoną. Gal tai ir buvo jūsų pirmoji meilė?
- Pirmoji ir paskutinė. Tuomet dirbau J. Paleckio viešojoje bibliotekoje Kadrų skyriaus viršininku, o Jūratė atėjo ieškoti Kadrų skyriaus inspektorės darbo (šiuo metu ponia Jūratė Ščajevienė - viešosios įstaigos Kauno Dainavos poliklinikos personalo darbuotoja - V. G.). Pamačiau ją ir nuvilnijo paširdžiais karščio banga - va, pagalvojau, kokios man žmonos reikėtų... Pamilau iš pirmo žvilgsnio...
- O gal ir Jūratei jūs buvote pirmoji meilė?
- Ne... Bet - pasigirsiu - man pavyko ją "atmušti" nuo kito...
- Tai turbūt ir bendro šeimyninio gyvenimo šventės jums labai svarbios, laukiamos?
- Tikrai taip! Gal tik pastaruoju metu pasidarėme ramesni, o anksčiau, kai buvome jauni - ojojoj kaip švęsdavome! Kaip nešvęsi, kai ta pati diena - dviguba šventė!
- Prašom paaiškinti smulkiau...
- Su Jūrate susipažinau 1981-ųjų metų kovo 11-ąją, o šiądien, kaip visi žinome, 1990-aisiais buvo paskelbta, jog atkuriama Lietuvos Nepriklausomybė; susituokėme tų pačių metų spalio 2-ąją - netrukus Vyriausybė šią dieną paskelbė Angelų sargų diena...
- Komisaro turbūt net nereikia klausti, ar neteko sėsti prie vairo išgėrus, nes toks dalykas neįmanomas... O ar tamsta rūkote?
- Čia jau kvepia provokacija... Ne, alkoholis man nėra priešas - kai reikiamu laiku, reikiamoje vietoje... Ir su saiku. O dėl cigarečių... Nors diedeliai buvo užkietėję rūkoriai, nei mano tėvelio, nei manęs cigaretės dūmas niekada netraukė. Tiesa, kai mokiausi ketvirtoje ar penktoje klasėje, pabandžiau. Tiesiog iš įdomumo.
- O ar niekada nesidomėjote, koks yra narkotikų skonis?
- Nėsyk! Nebuvo jokio noro!
- Bijote, kad po to negalėsite atsispirti pagundai?
- Kodėl? Žinau ne vieną žmogų, kuris sėkmingai atsikratė narkotikų draugystės! Žinoma, gal ir nebuvo labai lengva tai padaryti. Tiesiog iš principo negaliu daryti to, kas nepatinka.
- O kas tuomet patinka?
- Abu su žmona - prisiekę keliauninkai. Iš Europos šalių nebuvę tik Ispanijoje ir Italijoje. Būtinai nusifotografuoju su šalies, kurioje svečiuojuosi, kolegomis pareigūnais. Vienas britas po trumpos mūsų pažinties netrukus prisiminimui atsiuntė... savo tarnybinį šalmą.
- Šalmų jūsų darbo kabinete - ne vienas ir ne du! Jų rinkimas, turbūt, irgi hobis?
- Nuo brito viskas ir prasidėjo... Specialiai šalmų neieškojau - savaime susikaupė. Vieną, seną, restauravo ir padovanojo Šakių rajono priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbantis brolis Gintaras, kitą, išlaikytą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, atidavė draugas, trečią pažįstami parvežė iš Švedijos, kelis padovanojo kolegos, dar vieną išsimainiau į pareigūno kepurę...
- Užsidėjus ant galvos tokį šalmą nebaisūs jokie chuliganai su beisbolo lazdomis... Ar niekada nebuvote užpultas? Jei kas, galėtumėte išsitraukti pistoletą?
- Tfiu, tfiu, tfiu... Pistoleto nemėgstu nešiotis. Bet tikrai nesvajočiau rankas sudėjęs...
- Oi, visai būčiau pamiršusi! Kai tarėmės dėl interviu, žadėjote parodyti meilužių nuotraukas!
Komisaras smagiai nusikvatoja ir... palinksta prie žemutinio rašomojo stalo stalčiaus! Ištraukia! Visą pluoštą! O jau dailios tos jo meilužės, o jau šypsenėlės... Tik labai visos panašios... Komisaras gudriai šypteli ir paaiškina: tai viena ir ta pati mylimoji - žmona Jūratė! Kaip po tokio gesto - ir dar artėjančios įsimylėjėlių dienos proga - komisarui nepalinkėsi didelės šeimyninės laimės ir meilės... Juk, sakoma, jei sekasi meilėje - seksis ir darbe...
Komisarą šnekino Virginija GRIGALIŪNIENĖ
