Skerdiku pavadintas gydytojas nesigaili sukėlęs skandalą
Pastaruoju metu Marijampolės apskrities ligoninėje dirba jau ne pirma audito komisija, tirianti vienas po kito šią ligoninę visoje šalyje išgarsinusius skandalus. Marijampolėje gerai žinomas ligoninės gydytojas traumatologas ortopedas Gediminas Akelaitis, turintis 24 metų darbo patirtį, "benzino" į ir taip degantį ligoninės problemų "laužą" šliūkštelėjo bendraudamas su savo pacientu - Marijampolės sąvartyno gyventoju Albinu Janulaičiu (50 m.), kuriam, filmuojant vienos televizijos žurnalistų brigadai, tiesmukiškai išaiškino apie gresiantį liūdną jo likimą. Oficialiai pripažinta, kad gydytojas benamį, dėl prieš šešias paras nušalusių kojų į jį besikreipusį anksčiau, tiesiog išvijo iš ligoninės, nes žmogelis neturi nei asmens paso, nei socialinio ir sveikatos draudimo pažymėjimo. Neturėjo ir tokiam piliečiui reikiamų sumokėti 20 litų. (Ligoniams, neturintiems minėtų dokumentų, suteikiamos tik mokamos paslaugos - taip reikalauja šiuo metu tebevykstanti šalies sveikatos apsaugos reforma.) Dabar iš visų pusių geliančiai atakuojamas gydytojas noriai sutiko pasikalbėti "nupjautų benamio kojų" tema su "Akistatos" korespondente.
- Ligoninės direktorius Rimvydas Turčinskas jūsų elgesį viešai įvertino kaip gydytojo etikos pažeidimą, profesinės pareigos neatlikimą ir, esą pasmerkus visam kolektyvui, pareiškė jums griežtą papeikimą. Pasmerktasis gydytojas dirba toliau. Kokia kolegų ir pacientų reakcija dabar, po saviškių "teismo"?
- Garsiai pasakyta - pasmerkė, nubaudė. Dirbu kaip dirbau ir anksčiau. Aš suprantu administracijos reakciją - vėl skandalas, vėl naujos komisijos! Bet pasmerktas nesijaučiu. Atvirkščiai - dauguma kolegų, o ir visai man nepažįstamų medikų iš kitų Lietuvos medicinos įstaigų linki "laikytis" ir sveikina, kad pagaliau išdrįsta skaudžiai durti pirštu į netobulą sveikatos apsaugos reformą ir parodyti, kas atsitinka, kai laikomasi jos įstatymų paraidžiui. Kolegos sako: "Tu gausi per kepurę, bet po to visiems bus geriau". Aišku, būtų galima ir toliau dejuoti, kad ligoninėms trūksta lėšų, kad nėra vaistų, kad baigėsi kvotos, kad planinių ligonių negalima guldyti, tačiau taip daryta jau daugiau nei ketverius metus. Didelių gydytojų grupių pasirašyti pareiškimai, įteikti šalies valdžios atstovams, lieka neišgirsti. Aš to benamio pavyzdžiu iškėliau opią šalies problemą. Yra tokie reikalavimai - taip ir dirbame! Tai nebuvo Akelaičio išsigalvojimai! Užtat ir nesijaučiu esąs morališkai palūžęs. Tegul visi žino, kaip yra realiai. Įstatymo raidei aš nenusižengiau. Iš pacientų taip pat nesulaukiau pasikeitusios reakcijos. Aną dieną vėl paskambino nepažįstama moteris ir pasakė dukters gydymą patikėsianti tik man. Pakalbėkit ir su tebegydomu tuo sąvartyno gyventoju Albinu Janulaičiu - bendraujame kuo puikiausiai. Nors dabar daug kas galbūt mano, kad aš pamynęs Hipokrato priesaiką, tačiau yra kitaip - ją pamynusi rinkos ekonomika, apėmusi gydymo įstaigas. O man žmogus visada buvo ir bus šventas dalykas.
- Vis dėlto grįžkime prie to nelaimėlio benamio. Pripažinta, kad jūs laiku nesuteikėte jam pagalbos, todėl teko amputuoti dalį abiejų pėdų. Ar, anksčiau pradėjus gydyti nušalusias galūnes, buvo galima visiškai išvengti amputacijos ar gal būtų tekę pašalinti mažesnę pėdų dalį?
- Papasakosiu nuo pradžių. Benamis Janulaitis, jau ir pirmą kartą pavėluotai kreipęsis dėl nušalusių kojų, pagal galiojančią tvarką turėjo kreiptis į Pirminės sveikatos priežiūros centrą - buvusią polikliniką. Juk buvo ne nakties metas, trauma ne ekstrinė - atsiradusi prieš šešias paras, temperatūra nekilo. Jam tai buvo paaiškinta. Patarta ir kaip toliau prižiūrėti nušalusias kojas. Bet žmogus pas apylinkės gydytoją nenuėjo - patraukė atgal į savo sąvartyną. Jis ir kojų šiltai nelaikė, niekuo netepė, medikamentų nevartojo - dirbo toliau kuisdamasis sąvartyne. Kai atėjo į ligoninę antrą kartą, nepuoselėta situacija, aišku, buvo pablogėjusi. Tiesa, buvo galima laukti dar kelias dienas, tačiau ar buvo prasmė? Ligonis būtų gyvenęs ligoninės sąskaita, o po to amputacija vis tiek būtų buvusi atlikta. Dabar kai kas sako, kad anksčiau būtų reikėję amputuoti mažesnę pėdų dalį - tik negyvus nušalusius pirštus. Aš manau kitaip - ir šiandien daryčiau lygiai tą patį, ką dariau tada, nes Janulaitis, reikia pripažinti, kojų galų neteko jau tada, kai jas nušalo ir šešias paras niekur nesikreipė. Šiam žmogui buvo galima padėti tik pirmosiomis valandomis po nušalimo. Pėdų dalių jam amputuota tiek, kiek buvo būtina - sausgyslės net žalios buvo. Kad viskas padaryta kvalifikuotai, rodo dabar sparčiai gerėjanti ligonio būklė. Jau kelios dienos, kai jis vaikštinėja. Vienos kojos pėda amputuota per padikaulius, kitos - per sąnarius, o atrama išlikusi, todėl ortopedinės avalynės dėka Albinas galės normaliai vaikščioti.
- Ir vis dėlto kodėl jūs nepriėmėte ligonio ir neamputavote jo galūnių anksčiau, kai jis kreipėsi?
- Mano įsitikinimu, jis tada dar "netilpo" į vėlgi sveikatos apsaugos reformos padiktuotą būtinosios pagalbos reikalaujančių pacientų sąrašą. A. Janulaitis buvo vežamas į savivaldybę, kad gautų kai kuriuos būtinus dokumentus, tačiau pakeliui išlipo ir nuėjo savais keliais. Be to, priimsi vieną - ligoninę užplūs "bomžai". Sužinoję, kad Marijampolėje dirbama "už dyką", suvažiuos net kitų miestų benamiai. Kol reforma nevaržė, tokio likimo žmonių pas mus žiemą būdavo tiek, kad ligoninė tapdavo benamių prieglauda. Jie pas mus gyvendavo iki vėlyvo pavasario. Suprantu, kad tai didžiulė problema, bet ar ligoninių? Beje, Teritorinės ligonių kasos vadovas garantavo, kad už A. Janulaičio gydymą bus sumokėta kasos lėšomis. Gerai, už skandalu virtusį atvejį sumokės, o kas sumokės už kitus panašius atvejus, kokių ligoninėje netrūksta? Negi kiekvieną tokį ligonį reikės rodyti per televizijas ir rėkti laukiant dėmesio?
- Kaip sakė ligoninės vadovas, visus bene labiausiai pašiurpino jūsų elgesys su ligoniu - tujinimas, grubi kalba, netgi grasinimai mirtimi.
- Na, dėl tujinimo pastabą priimu - matyt, išsprūdo. Grasinau mirtimi? Taigi atvirai paaiškinau žmogui, kas jo laukia, jeigu jis atsisakys amputacijos. Galėjau pasakyti taip: "Padarysime padikaulių osteotomijas prie batalinių vietų. Jeigu nepavyks uždengti kultis..." Bet ar ligonis būtų tai supratęs? Juk jis net nežino, kiek čiurnoje yra kauliukų. Todėl paaiškinau pagal paciento intelektą, jam suprantama kalba: "Reikia pjauti nuo čia iki čia, nes antraip gangrena išsiplės ir ateis mirtis". Žmogus suprato, sutiko, pasirašė. Pats jis pėdų dalių amputaciją pavadino "nurėžimu". O jeigu kam atrodau grubiai kalbantis - ką dabar galima pakeisti? Štai kai bendrauju su išsigandusiais traumuotais vaikais, net nevartoju žodžio "susiūti" - sakau, kad reikės patepti, aprišti.
- Žurnalistai jus jau praminė aštriadančiu daktaru, galbūt tik todėl sukėlusiu neigiamą dalies visuomenės reakciją. Kas, jūsų nuomone, yra didžiausi skauduliai dabartinėje medicinoje?
- Mano diplome parašyta: "Gydytojas". Vadinasi, aš pašauktas gydyti žmogų. O reforma man diegia, kad esu paslaugų teikėjas! (Man tai asocijuoja su, atsiprašau...) Ir tik už suteiktas paslaugas, reikiamai įformintas, man užmokama. Užtat ir sakau, kad tai rinkos ekonomika, pamynusi žmoniškumą. O medicinos seserys - ar besimokydamos jos žinojo, kad šiandien bus slaugytojos? Jau dabar nepatenkinti medikai bėga iš "paslaugų teikimo įmonių". Reikia pagaliau nustatyti mediko vietą. Tai yra mūsų darbo problemos - žinoma, toli gražu ne visos.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotr. : Gydytojas G. Akelaitis
