Pasak Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos vadovo profesoriaus Alvydo Laiškonio, infekcinė mononukleozė - tai ūminė infekcinė liga, savo simptomais primenanti gripą. Dažniausiai ši liga pasireiškia karščiavimu, angina, blužnies ir limfmazgių padidėjimu, būtent šiai ligai būdingais kraujo pakitimais.
Infekcine mononukleoze, kaip manoma, užsikrečiama nuo sergančio asmens (ligos sukėlėjas - Epštein-Bar virusas), tiesiogiai kontaktuojant su ligoniu (naudojantis tais pačiais indais, stalo įrankiais, bučiuojantis ir pan.). Virusai plinta ir oro-lašeliniu keliu - ligoniui kosint, čiaudint, kalbant.
Pro burnos ir nosiaryklės gleivinę patekęs į organizmą, užkratas sukelia nosiaryklės ir kaklo limfmazgių uždegimą. Infekcija toliau plinta per audinių skystį bei kraują ir sukelia viso organizmo limfinės sistemos, kepenų, blužnies bei kaulų čiulpų reakciją.
Imlumas infekcijai didžiąja dalimi priklauso nuo individualių organizmo savybių, imuniteto (atsparumo ligoms). Dažniausiai infekcine mononukleoze serga vaikai ir jauni žmonės. Liga gali užklupti bet kuriuo metų laiku, tačiau daugiausia sergančiųjų užregistruojama rudenį ir žiemą.
Pagrindiniai infekcinės mononukleozės simptomai yra galvos ir gerklės skausmas, bėrimas, karščiavimas, blužnies, kepenų bei limfmazgių padidėjimas, šaltkrėtis, odos ir gleivinių pageltimas, kaulų "laužymas".
Infekcinė mononukleozė dažniausiai prasideda ūmiai - pakyla aukšta temperatūra, krečia šaltis, skauda ir "laužo" kaulus. Gali išberti (rausvomis dėmelėmis) veidą, liemenį ar galūnes. Be karščiavimo, labai dažnai pasitaikantis ligos simptomas yra daugelio (kaklo, pažastų, kai kada - ir kirkšnių) limfmazgių padidėjimas. Paburksta tonzilės, adenoidai, nosiaryklės gleivinė. Ant tonzilių atsiranda sunkiai nukrapštomas gelsvai pilkas plėvinis apnašas. Prasideda angina. Gali išsivystyti ir burnos gleivinės bei dantenų uždegimas. Sergant šia liga vaikai dažniausiai būna prasižioję, kvėpuoja pro burną, kalba pro nosį. Dėl padidėjusių kaklo limfmazgių šiek tiek deformuojasi kaklas, kiek patinsta ir paburksta veidas.
Pirmieji ligos požymiai pradeda reikštis po užsikrėtimo praėjus 4-30 parų (tiek gali trukti vadinamasis inkubacinis, tai yra slaptasis, periodas). Neretai užsikrėtusį, tačiau to dar nežinantį ligonį ima kamuoti bendri negalavimai, galintys trukti nuo kelių dienų iki dviejų savaičių. Tačiau dažniausiai ši liga, kaip minėta, prasideda ūmiai. Kelias dienas varginusi aukšta kūno temperatūra vėliau nukrinta ir aukščiau 38 laipsnių Celsijaus nepakyla. Karščiuojama nuo kelių iki keliolikos parų. Maždaug trečią dieną pradeda reikštis anginos simptomai, kurie mąžta krentant temperatūrai. Buvę padidėję limfmazgiai į pradinę padėtį sugrįžta per tam tikrą laiką - gali prireikti net kelių mėnesių.
Ligai būdingi kraujo pakitimai fiksuojami ne visuomet.
Infekcinė mononukleozė gali komplikuotis stomatitu (burnos gleivinės uždegimu), inkstų uždegimu ar net meningoencefalitu (smegenų ir jų dangalų uždegimu). Todėl atsiradus pirmiesiems ligos požymiams būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Specifinio infekcinės mononukleozės gydymo nėra - vaistų skiriama atsižvelgiant į vyraujančius simptomus. Sunkesniais atvejais ligonis gali būti guldomas į stacionarą. Visą gydymosi laiką patariama gerti kuo daugiau skysčių, vartoti vitaminus, po valgio burną skalauti ramunėlių nuoviru.
Karščiavimo periodu ligonis turi gulėti, patalpą reikia dažnai vėdinti, drėgnu skuduru valyti dulkes, plauti grindis. Ši liga, kaip ir kitos infekcinės ligos, smarkiai nualina organizmą, todėl reikėtų kurį laiką pavartoti imuninę sistemą stiprinančių preparatų.
Profilaktika
1. Ligonio izoliacija (kad neužkrėstų kitų). 2. Stiprinti organizmo atsparumą. 3. Racionaliai maitintis. 4. Laikytis tinkamo darbo (mokymosi) ir poilsio režimo. 5. Grūdinti organizmą.
