Anądien pamačiau „Angelus ir demonus“. Aptarinėjant nesinori atskleisti siužeto, kad nebūtų sugadintas malonumas tiems, kurie dar nematė filmo. Todėl komentuosiu, kaip sakoma, apgraibomis.
Mirus popiežiui tam tikros jėgos rezga sąmokslą, kurio tikslas – imituoti piktavalės, Katalikų bažnyčiai priešiškos jėgos veikimą. Grobiami ir kankinami kardinolai, popiežių išrinksiančios konklavos nariai. Vatikanas kviečia į pagalbą profesorių, simbolių žinovą, kuris sėkmingai gliaudo piktadarių užmintas mįsles ir netgi juos aplošia.
Filmas įdomus tuo, kad jo siužetas paremtas schemomis, kurias kaip didžiausias šių laikų paslaptis atskleidžia kai kurie konspirologai. Antai Bažnyčios priešų veikimas primena dialektinę tezės ir antitezės priešstatą, kurią esu minėjęs šio blogo įraše apie kapitalistų ir komunistų konspiraciją. Tezė: Bažnyčia, antitezė: jos priešai Iliuminatai. Antitezė yra dirbtinai sukurta tam, kad konsoliduotų Bažnyčią. Panašus mintijimas būdingas vadinamiesiems Amerikos „neokonams“, apie kuriuos irgi neseniai rašiau. „Neokonai“ mano, kad pakrikusią Amerikos visuomenę gali konsoliduoti kokia nors išorinė grėsmė – pavyzdžiui, islamistai. Todėl šių veikimą reikia skatinti.
Panašių schemų pagrindu sukurtas filmas verčia manyti, kad konspirologija tapo popsa. Dialektika – ne koks nors ypatingas elito reikalas, intrigų meno galima pasimokyti nuėjus į kiną. Iliuminatų triukus – masėms!
Visuomet smalsu, kas yra paimta iš natūros. Pamenu, kažkada prisiskaitęs Viliaus Bražėno, iš Amozon.com užsisakiau vieną kilogramą sveriančią knygą „The Keys of This Blood“, kurią parašė jezuitas Malachi Martin. Tame veikale užsimenama apie satanistinę „superjėgą“, veikiančią pačiame Vatikane.
Tiesą sakant, kalbos, jog Vatikanas yra raganių irštva, sklinda jau ne vieną šimtmetį. Vatikano bibliotekoje sukaupta daugybė juodosios magijos knygų (juk priešą reikia pažinti iš vidaus!). Girdi, ne vienam prie jų prisilietusiam katalikui kilo noras tuos dalykus išbandyti.
Viena iš priežasčių, kuri filme „Angelai ir demonai“ kai ką paskatino imituoti Iliuminatų sąmokslą, buvo „dieviškosios dalelės“ atradimas. Atseit, fizikai, vadovaujami katalikų kunigo, aptiko dalelę, kuri yra pats Dievas. Kai kas tai palaikė grėsme Bažnyčiai. Prastai išmanau teologiją, todėl leidau sau pagalvoti, kad Dievo įsikūnijimas dalelėje nėra baisesnis už Dievo įsikūnijimą Kristuje. Pastarasis dalykas yra Bažnyčios doktrinos pamatas, tad gal ji kaip nors susigyvens ir su „dieviškomis dalelėmis“, jeigu jos išties bus aptiktos.
Argumentuojant subjektyvumą (beje, toks yra „Balsas.lt“ šūkis) derėtų kažką pasakyti apie savo santykį su katalikybe. Atvirai šnekant, ši doktrina man yra sunkiai suprantama. Budizmas atrodo daug aiškesnis ir logiškesnis. Tačiau nepamirštu, kad esu krikštytas kaip tas Peteris Bloodas, airis, medicinos bakalauras ir piratų vadas, kuris prisimindavo, jog yra katalikas, visuomet, kai jam tai būdavo naudinga.
---