(Feljetonas)
Sako, kitados žmogus buvęs silpnas, bejėgis. Jis taip bijojo jį supančios aplinkos, kad nedrįso be reikalo... nusičiaudėti. Ugnį laužui įskeldavo titnagu. Rengėsi užmušto lokio kailiu. Gerbė ir dievino gamtos įstatymus.
Bet štai kartą prasidėjo progresas. Žmogus ėmė žingsniuoti septynmyliais žingsniais. Žingsniavo, žingsniavo ir galiausiai priėjo... Laužą pakeitė dujinė viryklė. Jo apdaras - ne kailiai, o dailūs džinsai. Titnaginė ugnis nuostabiausiu būdu perėjo į miniatiūrinį žiebtuvėlį. Ir tapo jis homo sapiens - protingu žmogumi, čiaudančiu jį supančioje aplinkoje.
... Spalvinga turistų grupelė, globojama budraus (kad kuris nepasimestų) ekskursijos vadovo, smalsiai apžiūrinėjo tai, kas dar likę iš Laukogalio piliakalnio.
- Dievulėliau! Staiga suspiegė naivi ekskursantė iš JAV. - Kokie žiaurūs anksčiau būdavo karai! Pažiūrėkite: praėjo beveik šeši šimtai metų, o gaisraviečių pelenus dar ir šiandien žarsto vėjas...
Nebandė ekskursijos vadovas įtikinėti jaunosios turistės. Galbūt nenorėjo nuvilti, nes jam pasidarė gėda už mūsų kraštiečius, kurie ar iš kvailumo, ar kad "užmynė ant kamščio", paleido "raudoną gaidį" pasivaikščioti po pernykštę žolę piliakalnio šlaituose. Jis, suprantama, gerai žinojo, kad kryžiuočiai čia nekalti. Tai šiuolaikinių "homų", atkakliai supančių aplinką, veiklos pėdsakai.
Pėdina štai tokia protinga būtybė, prarijusi didesnį ar mažesnį alkoholio promilių kiekį, prisėda ant šlaito atsipūsti. Čirkšteli degtuką, užsitraukia gardaus dūmelio ir numeta nuorūką į pernykštę žolę. Ir štai prie kojų - liepsnojanti ugnies jūra. Gūžiasi jaunos pušaitės, laižomos liepsnos liežuvių, anglėja baltaliemenių berželių kojos. Traukiasi į kelkraštį žiguliai ir mersedesai, skuba į gaisravietę ugniagesių komanda. Kiekvieną žuvusį medelį aprauda miškininkai:
- Laukiniai, neandartaliečiai, žmonės be sąžinės ir širdies...
O "laukinis", laikantis save protingu žmogumi, tuo metu padega žolę paplentėje ties Skaruliais, Neries šlaitus, geležinkelio pylimą vos ne Jonavos centre, Varnutės upelio skardžius greta Senamiesčio gimnazijos, kitoje šiandien mums dar nežinomoje vietoje.
Kitados mus supo aplinka, dabar mes supame aplinką. Ir taip, kad ji net cyptelti negali. O gal atėjo laikas taikiai egzistuoti? Tik pirmiausia reikėtų išgaudyti tuos, kurie taip stropiai peri ir paleidžia "raudonus gaidžius".
Pereikime, gerbiamieji, prie harmonijos.
Petras Zlatkus, Jonava
