Pirmadienį prasidėjusio Tamperės teatro festivalio programa vis intensyvėja – trečiąją dieną buvo galima rinktis iš septynių spektaklių; kai kurie jų jau buvo (kiti – dar bus) vaidinami; tarp gana gausios suomių teatrinės programos įsiterpė ir antroji Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“ prezentacija.
Spektaklis, kurio Vilniuje neteko matyti, buvo vaidinamas nedidelėje, puikiai įrengtoje, žiūrovams patogioje „Frenckell“ teatro salėje, kurios erdvė dailininkės Jūratės Paulėkaitės scenovaizdžiui ir visai režiūrinei veikalo kompozicijai labai tiko. Pirmieji spektaklio akordai – minimalistinis kolorito požiūriu vaizdinis sprendimas (tiek scenografija, tiek kostiumai), racionalus aktorių išdėstymas – kūrė estetiško, aiškaus, net šalto sprendimo įspūdį. Tačiau literatūrinė spektaklio medžiaga, režisūros bei aktorių vaidybos būdai pamažu praėjo trupinti, skaldyti jo pavidalą. Galbūt ir negalima nuosekliai, be jokių nukrypimų kalbėti pjesėje ir spektaklyje liečiama tema, tačiau viens prie kito besišliejantys poetizmai ir vulgarybės, metaforos ir banalybės skatino galvoti apie kiek per mažai koordinuotą režisūrinę strategiją, mėginančią nutraukti ryšius su iliustratyvaus teatro tradicija, bet taip ir liekančią jos gniaužtuose.
Lietuviškai ir rusiškai vaidinamas spektaklis, kurio tekstai parašyti monologų ir laiškų forma, taip ir lieka uždarų, menkai besikeičiančių, vienas su kitu beveik nebendraujančių charakterių konstrukcija, kurioje įvykiai ir jausmai dėliojami vienas šalia ar vienas virš kito – kaip tie tvarkingai ir rūpestingai surikiuoti baltose plokštėse įspaustų daiktų kontūrai. Režisūroje nemaža tvarkos, racionalumo, sąlygiškumo, tačiau apstu ir netikėtų stilistiškai lyg ir nederančių tarpusavyje veiksmo organizavimo ar vaidybos proveržių – ir jausmingai patetiškų, ir taikliai komiškų, kuriuos su įsijautimu perteikė aktoriai Dalia Voveraitė, Gabrielia Kuodytė, Arvydas Dapšys ir Algirdas Dainavičius.
Visi spektaklyje naudojami daiktai apsunkinti simbolinėmis dviprasmybėmis – mažos pačiūžos, balta staltiesė, raudona skara, dalgis, alaviniai puodukai, ant kurių dugnų priklijuoti skaičiai kartą racionaliai išsirikiuoja į 1945 metus, dalgis arba „balsus“ gaudančia antena virstantys lietsargio griaučiai.
Lietuviško teatro kontekste „Malyš“, pastatytas jau prieš keletą metų, turi plastinių ir prasminių sąsajų su Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliais; suomiškos teatrinės kultūros fone M. Ivaškevičiaus kūrinys pasirodė šiek tiek per tirštas prasmių, priklausantis vaizdingo, metaforiško teatro meno raidos epochai – visų pirma neapibrėžta spektaklio auditorija, sunkiai įsivaizduojama jo tiksline grupe, su kuria pirmiausiai autoriui rūpėtų užmegzti kontaktą. Kaip ryškėjo iš festivalio spaudos konferencijų, o taip pat iš pačių scenos kūrinių, į šiuos klausimus visų pirma sau mėgina atsakyti Skandinavijos teatralai prieš statydami spektaklį, principingai vengdami teatro kūrimo „apskritai“.
Jau gana žinomo amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo „Strazdas“ – Helsinkio teatro akademijos magistratūros studentų Elinos Luukonen ir Jari Virmanto baigiamasis darbas, režisuotas Johanos Freundlich. Suomiškame pjesės tekste nuskambėję tarptautiniai žodžiai „hepatitas“, „heroinas“, „globalizmas“, „gama-globulinas“ ir be rūpestingai paruoštos spektaklio turinio santraukos leidžia suvokti pasirinktas nagrinėti problemas, kurios bendriausiu požiūriu susijusios su vienatvės ir meilės tema; menamas į langą beldžiantis strazdas (iš pradžių jo tuksenimas atrodo grėsmingas, agresyvus, trikdantis) mėgina suskaldyti aplink save personažų sukurtą kiautą, kuris jų manymu turėtų apsaugoti juos nuo vis labiau trupančio, skeldėjančio, byrančio pasaulio.
Spektaklyje daug teksto, jis paryškinamas nuoširdžia, emocinga, beveik natūralistine, tik gal kiek utriruota, tačiau stilistiškai labai vientisa vaidyba; tiršta, aktyvi ir spektaklio scenografija – veiksmas vyksta ant medinės platformos, verste apverstos visokiausiu buities šlamštu, kurio dar apsčiai prikabinta ant lubų; antroje spektaklio dalyje vaizdinė atmosfera sušvelninta, daugiau poetiška, scenografinės faktūros ne tokios šaižios, matyti suaižėjusi lyg po kokio žemės drebėjimo platforma – dviejų žmonių bendrabūvio pagrindas; avanscenoje išdėlioti įstrižai supjaustyti daiktai (knygos, indai, lagaminas) atrodo lyg palengva grimztantys į aplink tyvuliuojantį liūną, kurį palaipsniui gęstant merginos gyvybei spektaklio pabaigoje lieka nušviesti vieniša blausi žvakelė.
Aplinkui tvyrančio gyvenimiško chaoso apstu ir pagal Antono Čechovo pjesę sukurtame spektaklyje „Trys seserys“. Apie šį suomių režisieriaus Kristiano Smedso veikalą prisiėjo išgirsti, vos tik patekus į Tamperės festivalio veiklos lauką – jo labiausiai laukta, jį labiausiai rekomenduota pasižiūrėti. A. Čechovo sukurtus sudėtingus santykius režisierius perkelia į Romppainenų šeimą; kadangi spektaklis vyko be subtitrų, sunku pasakyti, kiek čechoviškųjų sentencijų ištarė spektaklio herojai, tačiau čechoviškų pastatymo štampų scenoje nebuvo likę nė kvapo – režisierius pasirinko ryškų, spalvingą dramos spektaklio, miuziklo, kino filmo ir realybės šou koliažą, veiksmą išskaidęs į dvi paralelines ir dažnai drauge veikiančias erdves – trimatę (scena) ir dvimatę (ekranas).
Pirmoji spektaklio dalis triukšminga, karnavališka, net groteskiška – ji prasideda akrobatiškais Irinos šuoliais ir drauge su kameros pagalba nusidriekia į erdves greta Tamperės teatro pastato, kur spektaklis buvo vaidinamas, fojė koridorius bei į žiūrovams niekad nematomus užkulisius – grimo kambarius bei pagalbines patalpas. Spektaklyje daug įvairios (ir gyvos) muzikos, dialogai ir masinės scenos kartais primena šventinių TV vakarų su humoristinių laidų dalyviais improvizacijas, kurios, matomos stambiu planu, ryžtingai trina ribą tarp teatro ir televizijos.
Dideliame ekrane projektuojami vaizdai pagyvinti ir kompiuterinės animacijos, ir šešėlių teatro elementais, ketvirtąją sieną trys seserys naikina nuo pat pradžių, draugiškai sveikindamosi su žiūrovais; galutinai ją sudaužo Irina, sviedžianti į žiūrovų salę savo liemenuką. Žiūrovai suomiai puikiai jaučia spektaklio energiją ir nuolat grąžina ją artistams nuoširdaus juoko pliūpsniais; kartais net apmaudu, jog neteko mokytis suomių kalbos – taip užkrečiamai krizena ir kikena didžioji publikos dalis; tiesa, scenoje ir ekrane besikeičiantys vaizdai per daugiau kaip dvi valandas trunkančią pirmąją spektaklio dalį ilgainiui pradeda nusibosti (spektaklio trukmė – beveik 4 valandos).
20 minučių pertrauka pakeičia spektaklio nuotaiką – ji tampa liūdna, melancholiška, tikriausiai – labiau čechoviška; scenoje įžiebiamos beveik 50 žvakių, išdidinti aktorių veidai vienas po kito ašarodami sako graudulingus monologus, kurių kombinacijas logiškai užbaigia finalas – seserys vieną po kitos užgesina visas žvakes, jų lieka tik trys aukštoje žvakidėje, vienišos kaip žvakės, bet užtat kartu. Šią maloniai minorišką pabaigą kitokiom prasmėm nudažo mėlynos TV profilaktikos ekrano spalvos fone pasirodę muzikantų šešėliai, kuriuos netrukus pakeičia ir trys seserys Romppainen, išsirikiavusios į iškilmingą eilę, bet staiga, į viršų iškeltomis rankomis parodžiusios pergalės ženklus ir pradedančios šėlti ir siausti.
Tamperės teatro festivalis. 1-oji diena http://www.omni.lt/?i$9359_16017$z_297325
