Daiva NORKIENĖ
Skaitytojai tikriausiai prisimena meilės istoriją: ilgametė Vilniaus Griežtojo režimo kolonijos gydytoja susižavi kaliniu recidyvistu Arvydu Grušpalkiu ir išteka už jo. Apie tai rašėme mes, rodė "Bobų vasara". O kai gydytoja ėmė prekiauti narkotikais ir sėdo į Panevėžio moterų koloniją, tai tapo "bestseleriu" ir visai šalies žiniasklaidai.
"Akistata" kalinių atžvilgiu visada elgėsi garbingai: "teisė" pagal darbus, o ne už biografiją. Ir, kaip dera tikriems idealistams, sveikinome recidyvisto ir medikės santuoką. Šios dienos rašinys apie tai, kas nutiko žmonai atsidūrus kalėjime.
"Bus "mokro"
- Aš sau prisiekiau: nesiskusiu ir nesikirpsiu, kol nepamatysiu savo Liudmilos, - "Akistatos" žurnalistei guodėsi Arvydas Grušpalkis dar tada, kai suimta iki teismo jo žmona mėnesius leido Lukiškėse. - O jeigu, neduokdie, ją vargšę nuteis, aš rūpinsiuosi namais ir jos nepilnamečiu sūnumi Edgaru.
"Akistata" sužinojo, koks yra tas rūpinimasis. Pasakoja labai artima Liudmilos giminaitė (kad "nemirtų iš gėdos prieš kaimynus", prašė neskelbti nei vardo, nei pavardės):
- Liudmila jau sėdėjo kolinijoje, kai abu su vyru užsukome pažiūrėti jos namų. Rūpėjo ne vien todėl, kad ji mano vyrui parašiusi įgaliojimą rūpintis jos butu. Bet ir dėl berniuko. Edgarui tik keturiolika, o jau liko pats vienas, be mamos. Manote, tikėjomės, kad patėvis jį gerai prižiūrės?
Atėję į iki tol tvarkingą gydytojos butą giminaičiai susirūpino: Arvydas Grušpalkis buvo prisivedęs pulką draugų, Edgaras užsidaręs savo kambaryje, maisto namie beveik nė kruopelytės. Nepažįstami vyrai (Arvydo draugai) sėdėjo krėsluose, gulėjo lovose, o su jais buvo ir viena jauna graži moteris. Arvydas paaiškino, jog tai jo duktė iš kitos santuokos, atvažiavusi Vilniun dėl studijų ir neturinti kur pasidėti. Giminaičiai dar paabejojo, kaip tokioje betvarkėje ir šurmulyje gali ištverti mažametis vaikas. Tačiau, bent jau iš pradžių, nerimui priežasčių nebuvo. Arvydas pareiškė turįs darbą, laiku sumokąs už butą, telefoną, rūpinąsis Edgaru. Ir nieko blogo, kad "paguosti ir pasikalbėti" užsuko keli seni draugai. "Svarbiausia, kad neskriaustų berniuko ir "neišparceliuotų" Liudmilos buto", - pamanė giminaičiai. Tačiau kai užsuko į Rinktinės gatvėje esančius L. Grušpalkienės namus vėl, savo akimis nepatikėjo: ant sofos gulėjo pervargęs Arvydas, o jo rankos buvo surakintos... antrankiais. "Pabėgau iš policijos automobilio", - paaiškino. Ir nusiuntė Liudmilos berniuką į turgų nupirkti metalo pjovimo įrankių. Edgaras giminaičiams pasirodė keistas, liūdnas ir nekalbus. Giminaičiai įtarė, kad Arvydo draugai - tai narkomanai, susirenką į laisvą plotą "pakaifuoti". Įtarė, kad dėl tokios aplinkos, triukšmo, o gal ir dėl bado vaikas negali ramiai mokintis. Tačiau ką jie galėjo padaryti? Gydytoja savo sūnų paliko namuose, sutuoktinio globoj. Nors vyresnysis, Olegas, užuot gyvenęs erdviame motinos bute, kažkodėl nuomojosi kampelį pas svetimus.
Bet vieną dieną kažkuris iš Liudmilos sūnų prakalbo. Pasirodo, Edgaras su patėviu gyveno pusbadžiu. Tiesa, Arvydas jo nemušė, neplūdo. Tačiau ir nesirūpino. Vieną kartą savo laiške motinai keturiolikmetis išdrįso pasiskųsti: "Tie tėvo draugai, tos kompanijos, badas"...
Arvydas apie tokį laišką sužinojo iš pačios Liudmilos. Ir perpykęs užsipuolė berniuką: "Paklausyk, jeigu tu dar kartelį mamai parašysi ką nors panašaus, bus "mokro". O nusikaltėlių žargonu tai reiškia žmogžudystę ar kraujo praliejimą. Taip vaikas ir liovėsi guostis už grotų atsidūrusiai mamai. Tik giminaičiai jį iš gimtųjų namų pasiėmė pagyventi pas save. Visa tai mums papasakojo patys giminaičiai.
Mokykloje pasiūlė prekių
Vilniaus Šventojo Kristoforo vidurinės mokyklos (joje mokosi Edgaras) direktorė Aldona Grušnienė "Akistatai" prasitarė:
- Edgaras visuomet buvo geras mokinys. Tačiau kai liko su patėviu, labai pasikeitė. Buvo metas, kai nelankė pamokų, tada ieškojome su nepilnamečių inspektorės ir policijos pagalba. Bet kiek pareigūnai ėjo į tą butą, arba niekas neatidarydavo durų, arba (kaimynai pranešė) ten būdavo pilna vyrų, bet berniuko - ne. Sužinojome vieno A. Grušpalkio draugo namų telefoną, paskambinome ir paprašėme, kad jis prisistatytų į mokyklą. Pasikalbėti dėl Edgaro.
Pasak direktorės, netrukus A. Grušpalkis pasirodė mokykloje su kažkokiu savo draugu. "O kokios bėdos? Gal mokykla turi problemų apsirūpinant "prekėmis"? - tada vienam iš direktorės pavaduotojų akiplėšiškai pareiškė Arvydas. Pedagogų nuomone, žodis "prekės" reiškė "narkotikus". Visko mačiusiems mokykloos vadovams net amą atėmė: ateiti į posūnio mokyklą ir pasiūlyti tokį dalyką! Suprantama, pedagogai A. Grušpalkiui pasiūlė "išnykti" ir kad jo daugiau čia nebūtų nė padujų. Suprantama, A. Grušpalkis daugiau ir nebepasirodė. Beje, policijos operatyvininkai turi duomenų, jog Rinktinės gatvėje (šalia gydytojos namų ir Edgaro mokyklos) nusikaltėliai narkotikais prekiauja iš raudonos spalvos autobusiuko. Kai kas matęs aplink jį dažnai sukiojantis ir A. Grušpalkį. Tačiau tai tiktai operatyviniai duomenys, o nesugautas už rankos - ne vagis.
Į butą - per balkoną
Pas giminaičius gyventi persikėlęs Edgaras pradėjo lankyti mokyklą, ir direktorė nusiskundimų dėl berniuko mokslų nebeturi. Tuo tarpu butu rūpintis įgaliotiems žmonėms tikrai nesaldu. Giminaičiai vis dažniau pastebi, kad medikės turtas tirpsta ne dienomis, o valandomis. Kartą užsukę pažiūrėti jie pamatė ištuštėjusius namus.
- Viduje nebuvo beveik visų daiktų: nei baldų, nei indų - nieko. Arvydas vartėsi ant žemės patiesto čiužinio, bute buvo likusi vienintelė sekcija. Ilgokai nuo manęs slėpė komunalinių mokesčių knygutę, tačiau kai ją atgavome, išvydome, jog niekas nesumokėta. Tuo metu, prieš Naujus metus, skolos siekė tūkstantį litų. Sumokėjome. Tačiau dabar jos ir vėl auga: mes neturime iš ko mokėti. Už skolas Liudmilos bute jau seniai išjungtas telefonas. Turbūt netiesa, kad Arvydas turi darbą. Jei dirba, tai kodėl už nieką nemoka?
Vieną dieną A. Grušpalkis parado Liudmilos buto raktus, o Edgariukas savųjų nesutiko paskolinti. Medikės buto durys - geros, šarvuotos, be rakto bet kas neatidarys. Taigi A. Grušpalkiui kelias į žmonos butą lyg ir užsidarė. Artimieji susirūpinę, kad žmogus, kuris yra oficialus gydytojos vyras, neparduotų jos buto ar neįkeistų. Todėl jiems ramiau, kai "Liudmilos tvirtovė" patikimai užrakinta. Tačiau vieną dieną gydytojos kaimynai pamatė neįprastą vaizdą: Arvydas Grušpalkis į trečiajame aukšte esančius namus kopė... namo balkonų turėklais. Pasak žmonių, viršuje, balkone, Arvydo jau laukė jo kolega. O tą ar kitą kartą buto patiktinti užėjusi giminaitė pati neįėjo vidun, nes spynoje styrojo kažkieno raktas.
O vyras laukia
Tapusi Grušpalkiene Liudmila pateko į kelblią situaciją. Kaimynai už akių bijojo ir juokėsi. Apie savo meilę pasigarsinus žiniasklaidoje, Lietuva gūžčiojo pečiais ir smerkė. O ką jau kalbėti apie bėdą, į kurią buvusio recidyvisto žmona pateko ėmusi platinti narkotikus. Bet vis tiek jų santuokoje buvo ir meilės, ir šio to gražaus. Vieną dieną (likus kelioms savaitėms iki teismo) Arvydas su Liudmila pasikvietė šių eilučių autorę aplankyti Grigiškėse gyvenančią Arvydo dukrelę iš kitos santuokos, Gintarę. Gintarė prieš kurį laiką, žiemą, išgelbėjo gyvybę Grigiškių tvenkinyje skendusiam berniukui. Vaikai čiuožinėjo ant ledo, ir mergaitės kaimynas įlūžo eketėn.
- Ji tokia pat drąsi, sportiška, kaip ir aš!- džiaugėsi mažąja didvyre tėvas ir prašė "Akistatos" paskelbti apie ją laikraštyje.
Iš tikrųjų, neturėdama nė septynerių (!) Gintarė Grušpalkytė puolė gelbėti šiek tiek vyresnio, plaukti nemokėjusio kaimyno. Ji jam pristūmė savo rogutes ir viena pati, savo jėgomis, išvilko į krantą. Apie tai neparašėme tik todėl, kad Arvydas kreipėsi gerokai pavėlavęs, po įvykio praėjus geram pusmečiui. Tačiau vertiname buvusio kalinio meilę durai ir jį dėl to gerbiame. Susituokęs su gydytoja A. Grušpalkis iš tikrųjų buvo pasikeitė į gera: kartu su Liudmila lankydavo mažylę savaitgaliais, veždavosi į ekskursijas, į savo namus, nupirkdavo dovanų. Deja, po to, kai liko vienas be inteligentiškosios savo žmonos, Gintarę primiršo. Per visą savo vienatvės laiką jis nė kartelio Gintarės taip ir neaplankė. Skambino du kartus, žadėjo atvažiuoti pas ją. Mažoji laukdavo, laukdavo, tačiau taip tėvelio ir nesulaukė. Matyt, kalėjimų auklėtiniui "šilumos" buvo įkvėpusi inteligentiškoji Liudmila.
Gydytojos giminaičiai mini iš paties Arvydo girdėję, kad jis įkliuvęs "dėl kažkokių pavogtų džinsų". Policija jo ieškojo Grigiškėse, ieškojo gydytojos bute, teiraudavosi per draugus. Dažniausiai nerasdavo. Trakuose žiemą Arvydui buvo iškelta baudžimoji byla už vairavimą apsvaigus nuo narkotikų. Vilniaus Žirmūnų nuovada gavo nurodymą surasti jį, nes bauda nesumokėta ir "būtina areštuoti jo turtą". Pareigūnai guodžiasi, kad ne tik Arvydo, bet ir turto nelabai surado. "Galite eiti į gydytojos butą - jei nesate iš jo kompanijos, jūsų vis tiek neįleis", - įspėjo mus nuovadoje.
Ir iš tikrųjų, daktarės buto durys žurnalistei neprasivėrė (dėl interviu lipti per balkoną net ir "Akistatos" darbuotojams nė karto neteko). Kalbinti Grušpalkių kaimynai guodėsi, kad narkotikų platintojams iškėlus bylą, laiptinė laikinai buvo išsivaliusi nuo narkomanų ir kruvinų švirkštų. Dabar jie laiptinėje ir liftuose mėtosi vėl. Žinoma, galime tik padaryti prielaidą, jog tai paliko Arvydo paguosti užsukantys draugai.
Atrodo, gydytojos namuose trūksta kaip "greitosios pagalbos". Ne tik patėvio apleistiems vaikams, net tik gelbėti turto likučių. Bet ir buvusiam kaliniui, kuris, kaip sako liudininkai, Kovo aštuntąją į Panevėžio koloniją lėkė su gražiausiomis gėlėmis.
