Sovietmečiu mes, vyresnės kartos ponai ir ponios, buvome įpratinti - sunegalavus ir dar turint temperatūros, kviesti gydytoją į namus. Mus gąsdino, kad jei karščiuodami išeisime į lauką, supūs vėjas, susirgsime plaučių uždegimu.
Keičiasi valdžios, keičiasi ir gydytojų nuomonė. Dabar jau gydytoją išsikviesti į namus vis sunkiau, nes jie nebenori važiuoti. Atseit, ir kitose Europos Sąjungos valstybėse karščiuodami žmonės patys ateina į polikliniką arba gydomi telefonu.
Taigi, kai rytą pasijutau karščiuojantis, susukau poliklinikos telefoną. Tuoj pat gavau labai išsamų paaiškinimą - jei noriu pas specialistą, tai pateksiu po 8 savaičių, jei pas šeimos gydytoją - tai greičiau. Į namus gydytojas tikrai neatvažiuos, nes ir poliklinikoje ilgiausia eilė. O geriausia paskambinti tam gydytojui, prie kurio esi prirašytas, ir jis pakonsultuos.
- Daktare, aš sergu, - tik prisistatęs griebiau jautį už ragų.
- Kas jums yra? - klausia gydytojas.
- Temperatūra 39, plyšta galva, skauda pilvą.
- Viskas aišku - gripas, - diagnozuoja telefonu gydytojas ir tuoj pat paskiria vaistus. - Kol kas antibiotikų nereikia, gerkite paracetamolį ir daug arbatų.
Visą dieną geriu arbatas, lakstau į tualetą, prakaituoju. Temperatūra nukrinta tik išgėrus paracetamolio, o po valandos vėl kyla aukštyn. Todėl vakare neiškentęs vėl skambinu savo daktarui į namus.
- Man labai skauda skrandį, - skundžiuosi.
- Aukštai ar žemai?
- Lyg ir žemai.
- Diafragmos srityje?
- Diafragma? Kur tai?
- Na, kaip jums pasakyti... Ji turėtų būti tarp skrandžio ir žarnyno.
- Tai man skauda kaip tik šią vietą.
- Ar skausmas nueina į kepenis?
- Nežinau...
- Paspauskite savo kepenis.
- Sakykit, daktare, gal jūs galėtumėte jas paspausti?
- Na, jūs ir juokdarys - kaip aš jas paspausiu telefonu?
- Tai gal galite atvažiuoti ir apžiūrėti?
- Tam absoliučiai nėra jokios būtinybės. Drąsiau!
Susiieškau enciklopediją ir susiradęs, kur yra kepenys, spaudžiu tą vietą. Bet taip ir nesuprantu, ar ten - kai spaudžiu, skauda labiau, nes maudžia visą kūną. Taip ir pasakau savo daktarui.
- Na matote, jūs ir pats nežinote, kur jums skauda, tai ko man pas jus važiuoti? Išgerkite spazmomeno, ir praeis.
Rytojaus rytą tęsiame konsultacijas telefonu. Gydytojas liepia atsistoti prieš veidrodį ir pasižiūrėti į liežuvį. Kai pasakau, kad jis kažkoks pabalęs, gydytojas nesutrinka, o liepia pakosėti, po to apsičiupinėti liaukas.
- Daktare, - netenku kantrybės, - gal vis dėlto atvažiuosite?
- Na, brangusis, - ramina gydytojas. - Mieste beveik pusė milijono gyventojų, iš kurių kasdien keli tūkstančiai serga. Tai kiek reikėtų gydytojų, automobilių visiems apvažiuoti? O kiek benzino būtų išdeginta? Mūsų sveikatos apsaugai ir ligoninių kasoms tai būtų didžiulis nuostolis, - bando mano patriotinius jausmus daktaras.
O man patriotizmas jau nė motais, nes baigiu atiduoti galus. Temperatūra nekrinta. Prisiminiau, kad kaimynystėje gyvena veterinarijos gydytojas. Jis, galvoju, su karvėmis tikrai telefonu nebendrauja. Tik paskambinus, jis tuoj prisistatė.
- Kažkoks, kaimyne, išsipūtęs, kaip karvė, šlapių dobilų prisiėdus, - pamaigė jis man pilvą, akis pavartė, liežuvį apžiūrėjo ir tuoj pat išvadą padarė: - Kažkuo apsinuodijai.
Ir vaistų paskyrė. Tiesa, nuo jų pusdienį iš tualeto neišėjau, užtat temperatūra nukrito ir tuoj geriau pasijutau.
Tai dabar ir galvoju - ar yra teisybė, kad aš būtinai turiu prie kurio nors gydytojo prisirašyti ir jam ligonių kasa už mane pinigus moka? Aš geriau prie savo kaimyno prisirašyčiau.
