Esu jau pagyvenusi moteris, auginu 20 metų dukrą, invalidę iš vaikystės. Paskutiniu metu ir spaudoje, ir per televiziją pagausėjo faktų apie vaikus, patiriančius smurtą šeimose. Daug diskutuojama, kaip tam užkirsti kelią. Nežinau, ar tik dabar taip smurtaujama ir ar tik nedarniose, asocialiose šeimose. Smurtą šeimose moterys ir vaikai kentėdavo ir anksčiau. Tėvas smurtauti turėdavo palankias sąlygas todėl, kad tarp keturių sienų niekas nemato ir negirdi, kaip vaikai ar žmona mušami. O moterys bijodavo skųstis, nes priklausydavo nuo vyro materialiai. O ir policija į šeimos reikalus nesikišdavo. Visa tai rašau, nes pati esu tai patyrusi savo laiku. Mano buvęs vyras suluošino dukrą, kuriai buvo vos keli mėnesiai. Jis negirtavo ir mūsų šeima nebuvo asociali. Paprasčiausiai vyras nemylėjo vaikų ir nepakęsdavo, kai vaikas naktį verkdavo ir neleisdavo miegoti. Tai jį išvesdavo iš kantrybės ir tuomet imdavo vaiką mušti. Po vienos tokios nakties, kai buvo daužoma vežimėliu į sieną, dukrelė neteko sąmonės. Aš pasakiau, kad pasiskųsiu policijai, o vyras: "Tik prasižiok, tai ir tave pakišiu po velėna". Aš pati nedirbau, auginau dvi dukreles ir nesiryžau išeiti iš namų, o ir išeiti neturėjau kur. Dukrelė liko invalidė, o aš ne kartą buvau sumušta. Nei policijoje, nei kitose instancijose neradusi užtarimo, nusprendžiau santuoką nutraukti. Mat vyras neįgalaus vaiko ėmė dar labiau nekęsti, reikalaudavo ją išvežti į pensionatą. Kai nesutikau, santykiai šeimoje darėsi vis siaubingesni ir galų gale teko skirtis. Pasiklausiusi diskusijų ir paskaičiusi spaudą visada palyginu su savo išgyvenimais. Ir niekas tokioje situacijoje negali padėti - nei kaimynai, nei policija, kuri apskritai nesikiša į šeimos reikalus. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus sąžinės. O kas gali žmogų be sąžinės priversti mylėti savo vaiką ar žmoną? Jokia ministerija, jokia tarnyba čia nepadės. Iš savo patirties žinau. Likau su suluošinta dukra, apvogta, pažeminta, sugniuždyta, be sveikatos ir be pinigų. O vyras alimentų dukrai išlaikyti nemokėjo. Jeigu vyras būtų, pavyzdžiui, miręs, tai dukra gautų maitintojo netekimo, o aš - našlystės pensiją. O kai įvyksta skyrybos, valstybės įstatymai įpareigoja tokį tėvą mokėti 125 litus neįgaliai mergaitei išlaikyti. Kur teisingumas? Dukra - sunkus ligonis, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, vartoja daug vaistų, dažnai guldoma į stacionarą. O tėvelis net nepasidomi, kaip ta mergaitė, jo dukra, laikosi. Per keletą metų jis nė karto neaplankė, nepasidomėjo, kaip mes gyvename. Tai kas gali tokį sutvėrimą priversti rūpintis savo dukra? Ir dar savo rankomis suluošinta? Jokie įstatymai, jokios ministerijos tokiems nužmogėjusiesiems nepadės, jų pas tikrą vaiką neatneš ir neprivers tą nelaimingąjį, pavyzdžiui, nusivežti kur nors į gamtą ar šiaip pabendrauti.
Kodėl žmonių su negalia išlaikymas valstybinėje įstaigoje kainuoja tūkstančius, o kai neįgalų žmogų augini, slaugai namuose, tai nė pusės negauni? Ar Seimo nariai labiau pavargsta, kodėl jų atlyginimai tūkstantiniai ir atostogauja jie visokiose maljorkose, poilsiauja prie jūros, švenčia pokylius ir t. t.? Taigi kai nėra sąžinės, atsakomybės, diskusijos ir gražūs žodžiai nepadės.
Genutė iš Alytaus
