Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Neseniai vienoje TV pokalbių laidoje dalyvavusi tuoj gimdysianti nepilnametė globos namų auklėtinė, laidos vedėjai pasiteiravus, kur planuojanti su kūdikėliu įsikurti, iš ko gyventi, prisipažino, jog neturi nieko, tačiau tikisi sulaukti paramos iš gerų žmonių, taip pat iš gimsiančio vaikelio tėvo, giminių. O daugiausia - iš "vaiknaminiais" privalančios rūpintis valstybės. Socialinė darbuotoja esą "jau tvarko" reikiamus dokumentus, kad teismas duotų leidimą tuoktis, o po to jauna mamytė už dyką gautų valdišką kambarėlį, įsikūrimo bei kūdikio gimimo, vėliau - ir socialinę pašalpas, įvairios labdaros.
Paprašyta pasakyti, kur esąs ir ką šiuo metu veikiąs būsimo kūdikio tėtis - tas žmogus, kuriam ir nėščia mylimoji, ir būsimasis kūdikis turėtų rūpėti labiausiai, paauglė ramiai paaiškino, kad jos draugas - taip pat globos namų auklėtinis, vadinasi, kaip sakoma, irgi plikas basas... Po kelių minučių studijoje pasirodė ir jis... Vaikinas irgi pareiškė laukiąs paramos iš valstybės, be to, girdi, planuojąs išvažiuoti į užsienį padirbėti, tad mylimąją su vaikeliu verste užversiantis visokiausiomis gėrybėmis... "Vaikui noriu duoti viską, ko augant trūko man," - tikino jaunas vyras. Taip pasiryžusi padaryti tvirtino ir penkiolikmetė nėščioji, užsiminusi be galo be krašto laukianti savo pirmagimio...
Kaip bebūtų gaila, būsimieji tėveliai, pasirodo, iki šiol net nebuvo susimąstę, kad, be sotaus ir viskuo aprūpinto gyvenimo, vaikui ne mažiau reikalingas ir abiejų tėvų buvimas šalia, abiejų tėvų meilė, glamonės, bendravimas. Nuo mažų dienų, nuo pat gimimo... Kita vertus, kas gali garantuoti, jog išvyka į užsienį kūdikio tėvui bus sėkminga, kad pavyks ten rasti darbą arba kad už jį bus tikrai sumokėta? O jei, nieko nepešus, teks suktis atgal ir skaičiuoti didžiulius kelionės nuostolius?
Galima tik stebėtis, jog, labai laukdami gimsiančio kūdikio, tačiau kol kas neturėdami nei kur, nei už ką gyventi, būsimieji tėveliai karštai tikino, kad jų vaikas, priešingai, nei dar visai neseniai jie patys, nepatirs jokio vargo ir nepriteklių. O juk jau dabar aišku, kad paauglės pagimdytas kūdikėlis atsidurs kūdikių namuose, nes jį apgyvendinti vaikų globos namuose, su motina, nėra jokios galimybės! Neaišku, ar greitai bus atlaisvintas ir valdiško bendrabučio kambarys...
Paauglė nėščioji užsiminė "žinojusi, tačiau nepagalvojusi" apie galimybę įsigyti kontraceptinių priemonių ar saugotis nėštumo natūraliu būdu, užtat puikiai "gaudėsi" valstybės paramą globos namų auklėtiniams reglamentuojančiuose įstatymuose! Ir ji, ir jos draugas mintinai vardijo, kokia įsikūrimo pašalpa abiem priklausanti, kokio dydžio išmokos, gimus kūdikiui, kas mėnesį turėtų būti skiriamos. Iš tų pašalpų, girdi, galima pragyventi visiems trims...
Apie jaunų tėvelių pečius užgulsiančią didžiulę atsakomybės ir pareigų naštą, kūdikio priežiūros ir auginimo subtilybes, deja, neužsiminė nei būsimoji mamytė, nei būsimasis tėvelis... Tarsi abiem viskas būtų aišku ir suprantama. O juk vaiką užauginti - tai ne medelį pasodinti ar lauką suarti! Ir labai įmanomas dalykas, jog po kurio laiko globos namų auklėtinių pagimdyti vaikeliai, tėvams nesudarius tinkamų gyvenimo sąlygų, atsidurs ten, kur užaugo ir jų tėvai - valdiškoje įstaigoje... Taip, beje, kadaise atsitiko ir šios nepilnametės motinai...
Globos namuose - ištisos kartos
"Akistatos" žurnalistė pasidomėjo, ar ši problema išties yra opi, verta dėmesio. Kaip patvirtino ne vienų šalies globos namų vadovai, tokių atvejų, kai globos namuose išauginamos ištisos kartos - apleisti vaikai, po to - jų palikti vaikai, dar vėliau - ir anūkai, pasitaiko vis daugiau!
Zarasų rajono Antazavės vaikų globos namų direktorius Kęstutis Ražanas patikino, jog vien jo vadovaujamojoje įstaigoje tokių šeimynėlių atsirastų ne viena ir ne dvi. Tokie faktai kartais esą paaiškėja visiškai atsitiktinai - jau užaugusiems globotiniams ar jų tėvams atvykus pasiimti kai kurių globos namuose esančių archyvinių dokumentų kopijų...
Direktorius prisiminė vieną globotinę, kuri į globos namus buvo atvežta iš to paties rajono kaimo. Nepilnametė mergaitė jau laukėsi - buvo nėščia maždaug šeštą mėnesį. Tuomet ji ašarodama įtikinėjo vadovus savo vaikeliui būsianti geru pavyzdžiu - ne tokiu, kokį jai rodė girtuoklė ir paleistuvė motina. Deja... Po kurio laiko, jau ūgtelėjęs, staiga "nusivažiavusios" globotinės vaikelis atsidūrė toje pačioje globos įstaigoje...
Nekaip gyvenimas susiklostė ir kitai globotinei. Ji į valdiškus vaikų namus pateko po to, kai atsisakė močiutė. Vietoje nenustygstanti panelė netrukus "susižvejojo" nėštumą, pagimdė dukrytę. Deja, vaikelį mylėjo gal porą metų - paskui ėmė vis dažniau ir daugiau išgėrinėti, valkatauti. Be priežiūros dažnai paliekama mažylė atsidūrė globos namuose. Netrukus ją įsivaikino šeima iš Italijos (prieš tai iš motinos, žinoma, buvo atimtos motinystės teisės). Vaiką praradusi moteris nė kiek dėl to neišgyveno - greitai vėl pasklido kalbos, kad ji laukiasi, o dar kiek vėliau - kad naujagimis kažkur "nudaigotas". Rajono apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau, įtariamosios nurodytoje vietoje neaptikus svarbiausio įkalčio (nužudyto naujagimio), tyrimą nori nenori teko nutraukti...
Dar kita globotinė pagimdė nuo tų pačių globos namų auklėtinio. Paauglių meilė, anot direktoriaus, liejosi per kraštus, tad buvo sudarytos sąlygos nepilnamečiams susituokti anksčiau, nei leidžiama pagal įstatymus. Pora kurį laiką gyveno kartu, tačiau vėliau išsiskyrė. Kol kas mamytė vaikeliu rūpinasi, tačiau globos namų direktorius, turėdamas karčios patirties, nesiryžo tvirtinti, jog tasai mažylis niekada nebus įtrauktas į globos namų auklėtinių sąrašus...
Reikia mokyti ir auklėti, kol nevėlu
Globos namų direktorius K. Ražanas atkreipė dėmesį į tai, jog nors su globotiniais dirba visa specialistų komanda (grupės auklėtojas, socialinis darbuotojas, psichologas, pedagogas), toli gražu ne visus auklėtinius pavyksta palenkti į gerąją pusę, išauginti dorais žmonėmis. Ne taip retai pasitaiko, kai visos specialistų pastangos nueina perniek - globotinis pasielgia taip, kaip jam atrodo geriausia.
Anot direktoriaus, tokių problemų kyla ne tik dėl to, jog į globos namus patenka vaikai iš padidintos rizikos šeimų (vadinasi, ne paskutinį vaidmenį vaidina genai), tačiau ir todėl, jog neretai vaikai į valdišką globos įstaigą atvežami gerokai pavėlavus. Direktorius sakė paskaičiavęs, jog atvežamų vaikų amžiaus vidurkis yra devyneri metai - atvyksta ir kelerių metukų tesulaukusių vaikučių, ir trylikamečių ar net penkiolikmečių. Jei mažesniuosius išauklėti dar esą yra galimybių (be to, jie dažniausiai greitai įvaikinami), tai su paaugliais susitarti, juos palenkti į gerąją pusę yra be galo sudėtinga, sunku. Ypač kai iki atvykimo į globos įstaigą vaikai augo prižiūrimi garbaus amžiaus senelių ar autoriteto neturėjusių globėjų...
Anot psichologų, nuo mažų dienų kentę vargą ir skurdą, nejautę motiniškos meilės, paaugliai pašėlusiai skuba užaugti, greičiau nori tapti savarankiški. Mylimasis ar mylimoji šalia, o neretai ir nėštumas - viena iš tariamo savarankiškumo liūdnų pasekmių. Deja, rimčiau apie gyvenimą susimąstoma tik tada, kai šaukštai jau būna po pietų. Mat kad ir ką tokiems beaiškintum, globotiniai dažniausiai padaro savaip. O netrukus, savo kailiu pajautę šeimyninio gyvenimo sunkumus, palūžta (kaip kadaise ir jų tėvai), vaikais ima nesirūpinti, juos pamiršta, įjunksta į alkoholį... Jie juk žino - jei vaiku nesirūpina tėvai - pasirūpins valstybė. Štai ir sukasi užburtas ratas, valdiškose įstaigose įkurdinantis ištisas globotinių kartas...
Laukia sunkus darbas
Niekam ne paslaptis, jog didžiausią materialinę paramą valstybė teikia daugiavaikėms šeimoms, iš kurių tvarkingų ir dorai gyvenančių - ne tiek daug. Liūto dalis nubyra asocialams - girtuokliams, valkatoms, vyrus lyg kojines mainančioms, vaikais nuo "iksų" ir "ygrekų" apsikrovusioms "gegutėms"... Tokių nevykėlių, beje, daugėja! Antai pernai į padidintos socialinės rizikos įskaitą buvo įtraukta beveik 17 tūkstančių šeimų, kuriose augo apie 40 tūkstančių vaikų! Šiųmečiai skaičiai - dar didesni.
Sunkiai besiverčiančios, tačiau iš paskutiniųjų besistengiančios šeimos nesuvokia iškreiptos valstybės politikos - kodėl netikėliams teikiama visokeriopa parama, o tvarkingoms šeimoms - beveik nieko? Tas pat pasakytina ir apie kai kuriuos globotinius, težinančius tik tai, ko iš valstybės (tai yra iš mūsų visų) galima pareikalauti, tačiau nerodančius jokių pastangų viską, kas reikalinga gyvenimui ir šeimai, pasiekti ir susikurti savo jėgomis, nelaukiant išmaldos iš šalies...
- Tokiems žmonėms reikia duoti meškerę, o ne žuvį, - svarstė ne vienos kukliai, bet tvarkingai gyvenančios šeimos atstovai. - Šiuo metu yra priešingai... Tai ko nevykėliams stengtis?
Kad šiandieninė valstybės politika dažnai prasilenkia su loginiu mąstymu, sakė negalinti nepritarti ir parlamentarė, Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė Rima Baškienė. Anot jos, socialiai remtiniems žmonėms valstybės parama, be jokios abejonės, yra būtina, tačiau vis ryškiau jaučiamos tendencijos, jog tokia parama kai kas įžūliai naudojasi. Kaip žinia, sunkiai gyvenančioms šeimoms, kurių didžioji dauguma priklauso padidintos socialinės rizikos grupei, valstybė kasmet pašalpų forma iššvaisto šimtus milijonų litų. Nemažą dalį šių pinigų būtų galima skirti investicijoms į gamybinius projektus - steigti darbo vietas, neturinčiuosius specialybės - apmokyti, suteikti galimybę įgyti profesiją. Tačiau pašalpų gavėjai tokios pagalbos pageidauja mažiausiai. Kam dirbti, jei galima už dyką gauti nemažus pinigus! Kam mokytis specialybės, jei, tokių piliečių žodžiais, vaikų darymas (atsiprašome už vulgarumą) - pats patikimiausias ir pelningiausias bizniukas! Paauginai krūvą vaikų tol, kol moka didžiausias pašalpas - ir "išgrūdai" į vaikų globos namus... Argi problema "prisigaminti" naujų atžalų? Juk šiuo metu gimdymo pašalpa - du tūkstančiai litų! Ar ne panašiai ilgainiui pradeda mąstyti ir valdiškose globos įstaigose atsidūrę tokių tėvų vaikai? Juk kaip rodo aprašytieji pavyzdžiai, jie net negalvoja, kas laukia ateityje, o tvirtai žino tik vieną dalyką - kad jais kažkas privalo rūpintis, juos ir jų vaikelius išlaikyti.
- Situacija - sudėtinga, tačiau ne beviltiška, - tikino Seimo narė Rima Baškienė. - Komisijoje šį klausimą ne kartą esame aptarę ir priėję prie išvados, jog kalbų nepakanka - reikia pradėti veikti. Ir ne atskiroms darbuotojų grupėms, o visiems kartu, bendromis jėgomis.
Pasak R. Baškienės, yra priimta labai daug įstatymų, reglamentuojančių paramą socialiai remtinoms, sunkiai besiverčiančioms šeimoms, tačiau nėra nė vieno teisinio akto, nurodančio, kokių pareigų tokios šeimos privalo laikytis, kokia konkreti atsakomybė turi gulti ant jų pečių. Parlamentarė pabrėžė, jog vaikams būtina nuo mažų dienų skiepyti atsakomybės ir pareigos jausmus ir ypač daug dėmesio skirti vaiko įsitvirtinimo gyvenime, paruošimo šeimai klausimams. Tai esą ne vien valdiškų institucijų darbas - tai turi rūpėti visai visuomenei. Nes kol bus tik konstatuojami gėdingi faktai, o nesiimama konkrečių darbų, apie kokius nors teigiamus pokyčius šia linkme esą nėra ko ir svajoti.
