Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Į redakciją iš Adakavo pensionato (Tauragės r.) paskambinęs globotinis Juozas Gervelis (50 m.) kone verkdamas pasiskundė, kaip esąs išnaudojamas. Girdi, ką tik gavęs naują žieminę striukę, iš invalidumo pensijos už ją išskaičiavę 200 litų, bet po kelių dienų brangus drabužis pradingęs! Juozas sakė įtariąs, kad jį pasisavinusi viena pensionato darbuotoja. Dabar, anot Juozo, reikės prašyti naujos striukės ir vėl šitiek pinigų atims! O apie maitinimą esą išvis baisu kalbėti: privatizuotos valgyklos darbuotojai viską išsinešantys namo - globotiniai marinami pusbadžiu! "Atvažiuokit į vietą - viską papasakosiu, nieko nebijau, - primygtinai kvietė Juozas Gervelis. - Tą patį patvirtins ir kiti pensionato gyventojai. Padėkite, nes su mumis, ligoniais, čia niekas nesiskaito..." Kaip nereaguosi į tokį pagalbos šauksmą - nedelsdami išvykome į Adakavą...
Juozą Gervelį radome... "karceryje" (tai toks grotuotais langais ir durimis kambarėlis pensionate, į kurį laikinai uždaromi pensionato globotiniai, kuriems staiga sutrinka sveikatos būklė ir dėl to jie tampa pavojingi tiek sau, tiek aplinkiniams; patalpoje - metalinė lova, staliukas ir kėdė). Tiesa, Juozas į šį kambarėlį pasiprašė savo noru. "Nesutariu su "kambariokais", man geriausia gyventi vienam, - paaiškino. - Stalas skundams rašyti yra - ko daugiau reikia..." Ir, iš palovio ištraukęs nemažą lagaminą, korespondentei ištiesė šūsnį įvairiausioms instancijoms rašytų skundų - pradedant apylinkės teismu ir baigiant Prezidentūra.
Trumpo pokalbio pakako, kad žurnalistė įsitikintų, jog Juozas - ne iš kelmo spirtas. Ką ką, tačiau už savo teises vyrukas moka pakovoti...
Striukė atsirado
Vargais negalais pavyko išsiaiškinti, kad Juozo striukė niekur nebuvo pradingusi (nors pats Juozas tvirtina, jog ji atsirado, vos tik pensionato darbuotojai "suuodė", kad į Adakavą atvyksta žurnalistai). Pasirodo, kol prireiks striukę apsivilkti, pensionato darbuotoja drabužį laikė pakabinusi saugioje vietoje, baimindamasi, kad Juozas šito gero daikto slapčia neišneštų į Adakavo kaimą ir neišmainytų į porą puslitrių "samagono"! (Mat valdiškai striukei pradingus globotinį prižiūrinti pensionato darbuotoja privalėtų padengti nuostolius.) Girdi, mažai trūko, ir brangus drabužis jau būtų "išgaravęs" - Juozas striukę esą jau buvo susivyniojęs į mažą gniutulą ir įsikišęs į maišelį...
Priremtas liudytojų parodymų, Juozas Gervelis nustojo išsisukinėti, prisipažino, kad tokių dalykų anksčiau pasitaikę ne kartą ir ne du. Tiek su gautais valdiškais drabužiais (kaip žinia, visi globotiniai valstybės yra pilnai išlaikomi - apgyvendinami, maitinami, apskalbiami, nuo galvos iki kojų aprengiami ir t. t.), apavu ar maisto produktais, tiek su iš kitų globotinių spintelių "prichvatizuotais" vertingesniais daiktais...
Juozo skundai - iš piršto laužti
Juozas žurnalistei skundėsi, kad jam išduoti per prastos kokybės batai. Jie esą bemat nusidėvėjo, nusitrynė oda. Pasirodo, iš pensionato teritorijos be leidimo neturintis teisės išeiti Juozelis, spjovęs į bet kokius vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, kone kasdien sukaria keliolika kilometrų iki Skaudvilės sąvartyno ir atgal! Tai kaip tie batai nenuplyš greičiau nei kitiems, tik po sausas ir švarias patalpas vaikštinėjantiems globotiniams!?
Juozas skundėsi ir tuo, jog, privatizavus pensionato valgyklą, labai suprastėjo tiekiamas maistas, sumažėjo jo porcijos. "Anksčiau gaudavome ir mandarinų, ir apelsinų, ir jogurtų,- vardijo J. Gervelis. - Dabar apie šiuos organizmui taip reikalingus produktus galime tik pasvajoti... O juk mums, ligoniams, taip reikia vitaminų!"
Tai išgirdusios, pensionato socialinė darbuotoja Dalia Anulienė ir vadovė socialiniam darbui Kristina Anulienė (tokios pačios pavardės - tik atsitiktinumas) net pyktelėjo. Kas, girdi, jei ne globotiniai, ir visų pirma Juozas, dėl to kalčiausi!? Pasirodo, ką tik Juozo išvardinti maisto produktai - labai "einamos" prekės už pensionato vartų! Egzotinius vaisius, jogurtų indelius, šokoladinius sūrelius labai lengva už pusę kainos ar dar pigiau parduoti arba iškart išmainyti į stiklinaitę samanės! Dauguma globotinių, anot pensionato atstovių, dažniausiai taip ir pasielgdavo, o paskui imdavo dejuoti, kaip prastai maitinami, kaip be perstojo gurgia tušti jų pilvai...
Pasak Kristinos Anulienės, iš pradžių su perpardavinėtojais buvo bandoma susitarti gražiuoju - prašoma jų to nedaryti. Nieko neišėjo. Tada buvo nuspręsta vaisius patiekti nuluptus, jogurto indelius - atplėštus, sūrelius - irgi jau išpakuotus. O, kad sukilo globotiniai! Valgyklos darbuotojams pareiškė nepasitikėjimą! Girdi, įtariantys, kad produktai - pasenę ar "jau nuragauti"! Tuomet buvo nutarta valgymo metu (per pusryčius, pietus, pavakarius ir vakarienę) valgykloje paprašyti pabudėti pensionato darbuotojus, kurie prižiūrėtų, kad globotiniai viską suvalgytų čia pat, į gyvenamąsias patalpas maisto neišsineštų. Tada gudragalviai produktus ėmė tempti slapčiomis - kišti į rankoves, batus, net apatinius! Socialinės darbuotojos patvirtino, jog pričiupti globotiniai net iš trumpikių ištraukdavo ne tik šaltų gaminių ar bandelių, bet ir karštų mėsos kepsnių, dešrelių, vištų šlaunelių... "Nesinori tikėti, kad šių "slaptaviečių" nežinojo produktų supirkinėtojai, - svarstė socialinės darbuotojos. - O jei žinojo, įdomu, ar patys šiuos patiekalus suvalgydavo, ar perparduodavo..."
Jausdami nuolatinį socialinių darbuotojų dėmesį ir akylumą, dalis globotinių nustojo gudrauti, prisitaikė prie esamos tvarkos. Tačiau nemažai atsirado ir tokių (tarp jų - ir Juozas Gervelis), kurie visais įmanomais adresais ėmė skųstis esantys skriaudžiami, išnaudojami. Atseit pažeidinėjamos jų teisės - neleidžiama valgyti ten, kur norisi! Ir vėl pensionatą užgriuvo tikrintojų komisijos, ir vėl teko aiškintis ir įrodinėti, kad proto negalią turį globotiniai prireikus tampa labai gudrūs, "lenkia" į sau naudingą pusę...
Pinigus skaičiuoja... puslitriais
Būtų pusė bėdos, jei globotiniai nesuvalgytus maisto produktus parduotų, o už gautus pinigus nusipirktų kitokių jiems reikalingų prekių. Pasirodo, vienintelis globotinių pageidaujamas pirkinys - alkoholis. Na ir kas, kad vidaus tvarkos taisyklėse griežtai draudžiama girtauti, kad už tai numatytos nuobaudos, net pašalinimas iš pensionato! Kaip patvirtino kad ir tasai pats Juozas Gervelis, dar nė vienas globotinis dėl girtavimo nebuvo išvarytas... O alkoholizmo problema, anot socialinių darbuotojų, yra labai aktuali. Ne tik šiame - visuose šalyje veikiančiuose pensionatuose.
Kaip paskaičiavo Juozas Gervelis, iš jo daugiau nei 300 litų invalidumo pensijos 80 procentų išskaičiuojama valstybei (už pilną išlaikymą), vadinasi, jam dar lieka apie 60 litų. Kitaip sakant, dvylika puslitrių "samagono" (puslitris kainuoja 5 litus), kurio "taškų" Adakave, paties Juozo žodžiais tariant, yra "ant kiekvieno kampo". Tiek pinigų (60 litų) Juozas į rankas gavo prieš dešimt dienų. Kiek jų dar turi? Nė lito. Visus prašvilpė tą pačią dieną, kurią gavo! Ir tikrai ne vaisiams, daržovėms ar vitaminams, kurių trūkumą žiemos metu sakė ypač jaučiąs, o populiariausiam pirkiniui, "samagonui"...
- O kodėl vaisius ar vitaminus turėčiau pirktis už savo pinigus? - korespondentės naivumu negalėjo atsistebėti Juozas Gervelis. - Valstybė mane išlaiko - tai tegu ir nuperka! Per nacionalinį Lietuvos radiją savo ausimis girdėjau, kad vienam valdiškuose globos namuose gyvenančiam globotiniui išlaikyti valstybė skiria po daugiau nei tūkstantį litų! Kur šie pinigai prapuola?
Prisiėjo ilgai aiškinti, jog į tą "daugiau nei tūkstantį" įeina ir pastatų priežiūros bei remonto išlaidos, ir visų pensionato darbuotojų atlyginimai, ir komunaliniai patarnavimai, ir transporto išlaidos, ir maitinimas, drabužiai, apavas... Negana to, Juozas ir vėl apsimelavo. Pasirodo, visai neseniai jam buvo leidžiami organizmą stiprinantys vitaminai. O kai buvo sugripavęs, felčerė skyrė ir antibiotikų, ir kitų vaistų. Už juos nereikėjo mokėti nė cento.
Beje, Juozas nemoka ir už medikamentus, reguliariai vartojamus nuo negalios. "Man ir nepriklauso mokėti", - porina J. Gervelis, net nenorėdamas girdėti, jog gyvenantieji ne pensionate invalidai vaistus turi pirktis už savo pinigėlius.
Labai didelė bėda ir tai, kad, vartodamas stiprius psichotropinius vaistus, Juozas Gervelis neatsisako svaigalų, o juk toks mišinys (medikamentų ir alkoholio) gresia ligos paūmėjimu, taigi ir neprognozuojamu ligonio elgesiu, agresijos protrūkiu! Juozui tai, regis, mažai terūpi. Girdi, žinąs, kad nieko panašaus neatsitiks. Staiga vyriškis susizgrimba: "Aš jau pajutau, kad galiu neišsilaikyti nepagriebęs peilio ar kitam kambario gyventojui neiškabinęs akių, todėl ir pasiprašiau įleidžiamas į atskirą patalpą, na, į tą karcerį", - skuba paaiškinti. O iš Juozo visko galima tikėtis - anksčiau jis jau teistas už tyčinį sunkų kūno sužalojimą, trejus metus praleidęs Pravieniškėse...
Kad Juozo elgesys - nenuspėjamas, žino visi pensionato darbuotojai. Štai ne per seniausiai jis, tuo laiku gyvenęs antrajame aukšte, pasišovė nuskubėti į "tašką", tačiau budinčios socialinės darbuotojos nebuvo išleistas iš teritorijos. Vyras baisiai supyko ir užsibrėžtą tikslą pabandė pasiekti iššokdamas pro antrojo aukšto langą. Kaip nušoko, taip ir liko tysoti ant žemės - lūžo stuburas. Pensionato darbuotojai nelaimėlį skubiai nugabeno į Klaipėdos ligoninę. Čia vyriškis buvo ilgai gydomas, rūpestingai slaugomas. Pasveikęs vėl sugrąžintas į Adakavą. Vyriškiui, galima sakyti, pasisekė - nors stuburas ir lūžo, nervai liko nepažeisti. Taigi jis dabar vaikšto, gali net bėgioti. Tiesa, skundžiasi stuburo skausmais. Anksčiau Juozas nešiojo dar ligoninėje gautą specialų korsetą, tačiau Adakave šis aksesuaras kažkur ėmė ir prapuolė (socialinės darbuotojos įtaria, kad Juozas korsetą pragėrė). Dabar Juozas reikalauja kito korseto. Ir ne tada, kai pensionato atstovai vyks į Klaipėdą susikaupus daugiau reikalų, bet dabar, tuojau pat. Ir visai nenori pripažinti, kad nelaimė su tokiomis pasekmėmis įvyko ne dėl kieno nors kito, o dėl paties Juozo kaltės... Vis per tą alkoholio troškimą...
Pensionate - ne taip ir blogai
"Šaltuoju metų laiku globotinį iš pensionato pašalinti draudžiama", - išgirdęs žurnalistės priminimą, jog už nuolatinius vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus gresia pašalinimas iš valdiškų namų, kuo ramiausiai pareiškė įstatymus puikiai išstudijavęs Juozas Gervelis.
Jei Juozas nenori būti "iškrapštytas" lauk, vadinasi, šiame pensionate nėra jau taip ir blogai... Tai ko skųstis?..
Kita vertus, kaip atsiduso vadovė socialiniam darbui Kristina Anulienė, kad vidaus tvarkos taisyklėms nuolat nusižengiantis globotinis būtų pašalintas iš pensionato, reikia ne tik surinkti šūsnis popierių, skirti daugybę įspėjimų, bet ir gauti apskrities administracijos sutikimą. O tokiais sutikimais nesišvaistoma. Priežastis - kur nedrausmingąjį iškelti, jei jo kratosi visi pensionatai, kuriuose nepaklusnus globotinis gyvenęs anksčiau, o kitokie šios problemos sprendimo būdai šiuo metu veikiančiuose įstatymuose nėra numatyti!? Tai žinodamas, Juozas Gervelis dar aukščiau riečia nosį ir spjauna į visus žodinius ar raštiškus įspėjimus bei papeikimus... Dar geriau! Iš Šilutėje gyvenančios sesers Danutės Juozas išsireikalavo kasmėnesinę piniginę paramą. Juozo žodžiais, sesuo privalanti jį remti už tai, kad neseniai pardavė Juozo dovaną - nedidelį bendrabučio tipo butuką Šilutėje. Menka, anot Juozo, ta Danutės parama - keturi šeši puslitriai per mėnesį (20-30 litų)... Beje, Juozas iš Danutės gavo dar ir 5 000 litų - pusę sumos, gautos už parduotą dovaną. "Kur tuos pinigus padėjau? - žurnalistės klausimą kelissyk pakartojo Juozas Gervelis. - Pragėriau! O jei būčiau gavęs visus 10 000, būčiau maudęsis "samagone"! Va tada, girdi, gyvenimas neatrodytų toks sumautas... Ir skųstis greičiausiai nebūtų kada...
