Na taip, visiems riejantis darosi aišku, kad ankštokai gyvename. Ir kad Marso dykumos daug patrauklesnės už sacharines safarines, nes jos raudonos raudonos ir toli – nereikia nė teleskopo – žiba raudonai; Marsas ima užburti protus; ne tiek, kad mestum kariavęs, bet tas užsiėmimas labai įtraukia, kaip koks kietas kompiuterinis žaidimas ar losjono gėrimas, – pradėjus sunku mesti.
Tačiau Marsas – tasai vis vien visus suvienijo, ir arabus, ir amerikonus, ir rusus, ir mus, žinoma. Žiūriu internete vaizdelius (http://www.omni.lt/index.php?base/z_143514) ir širdis kliba; smagios, gyvatėlė, tos dykumos su akmenukais, grumstais ir vandenų ar lavos nugludintais paviršiais, varančiais horizonto linkui, ano horizonto.
Kaip gražu yra internetas ir tos nuotraukos, čia pat gulančios ant ekrano, nespalvotos ar raudonos, nes spalvotose nuotraukose vien raudonos spalvos variacijos. Raudonos su juoda, bet raudonos daugiau. (NASA tinklalapis yra puikus, bet naujitelaitės nuotraukos dar pernelyg profesionalams, kad ir ką sakytų; pačiam reikia atsirinkti įdomesnes. Kažkodėl geriausiai Marsą pristato ne kokio "Le Monde" internetinis portalas ar rusiški tinklalapiai. Bent man jau neteko matyti geresnio vaizdelyno nei "Frankfurter Rundschau" (http://www.fr-aktuell.de/) tinklalapyje – jis labai gerai prižiūrimas, paveiksliukai iš NASA pateiktos medžiagos derinami su europietiškais ir labai tvarkingai sudėliota.) Vaizdai užburia. Didelis Marso rutulys su apendicito randu, gilėliausiu kanjonu su ledokšnių vandeniu ir raudonskruosčiais driežais dugne.
Ir visi nuo to Marso paklaikę, bepigu; juk mes einame į didžiųjų geografinių atradimų epochą, antrąjį jos etapą. Tautų kraustymosi antroji laida buvo Amerikos kolonizacija, o trečioji, smarkiai užtrukusi – Mėnulio ir Marso. O kas gali labiau pakylėti nei naujo kraustymosi pirmieji trimitai?
Indoeuropiečiai, semitai ir chamitai, kiltys, šiandien pasaulio likimus lemiančios ir nūdien besiniaujančios ties geotektoninių plytų ribomis, iš prigimties yra klajokliai. Žydai, arabai ir graikų, keltų, germanų, baltų, slavų gentys, kol buvo laisvo ploto, zvimbinėjo nuo Kaspijos ir Altajaus iki Viduržemio jūros ir Atlanto. Šitas Sturmunddrangas, nuo romantikų nukosėtas totalitaristų, dar XX amžiuje purtė Europą. Dvasia visi klajokliai, o nusėdusiam klajokliui vietos niekada ne per daug. Vis vien reikės lipti Marse ir reikės čia, ant šito Žemės rutulio, taikytis, o nesitaikoma tarsi todėl, kad ankšta; bet jau norisi pagaliau nuo žirgo ir automobilio persėsti į marsaeigį, naujų klajoklių išradimą, šiek tiek nutolusį nuo savo pirmtako – egiptiečių, indoeuropiečių pagrindinio žemaeigio dviračio kovos vežimo. Jais vyrai teritorijas žvalgydavo prieš šešis septynis tūkstantmečius stepėse ar palei Gangą su Indu; paskui jau traukdavo moterys, vaikai, kaimenės, dabar irgi pradžia bus daroma teritoriją žvalgant ne stepėje, bet radioaktyviame Kosmose, bus tas Marsas žvalgomas ir kolonizuojamas, ir patrauks ten po ekspedicijų vaikai ir moterys, nes vaikai visi yra geri chamai ir pasiruošę trypti, kas priešais driekiasi, nosimi arti, o moterys visada visur nusėdusios imasi ugnį užkurti ir įsikurti, oi, šitų genų prireiks vigvamus Marsuose renčiant. Marsas savo vardu yra karas, bet įkėlus koją į Marsą, žinoma, bus aprimta kariauti Žemėje, nes vėl versis erdvės, kaip kadaise nuo kalno nulipus Nojaus vaikams.
Transcendentas; arijų trauka ligi pasaulio krašto; turbūt tai anapusybės ilgesys, ilga kontempliacija, kuri išgyvenama jojant link horizonto, lig pasaulio krašto, kur aptikta pabaiga žada kokybiškai naują pradžią. Jojant visąlaik iškyla kliūčių, paprastai tai demonai arba kokie nors keisto gymio čiabuviai, kas tikram vyrui yra tas pats, jis juos nugali.
Kas atsitiko, kai arijai įsiveržė į Indostaną, prasiveržė per džiungles ir kalnagūbrius, pasiekė jūrą ir atsisėdo sutrikę, kad nebėra kur eina? Taigi ėmėsi medituoti, komtempliuoti irgi filosofuoti, ir rezultatas tatai, kad turime indų mistikas ir religijas ir, matyt, budizmą, kaip veržimosi į Nieką apraišką, ir hinduizmą, kaip suvokimą, kad viskas vis vien sukasi ratu ir nieko nėra naujo po Saule, ką maždaug tuo pat metu nutarė Ekleziastas.
Mėnulis gi pakeliui į planetas tampa tarpstote. Ir gal kalbininkai baigs tuos pokštus ir paliepimus rašyti mėnulį mažąja raide. Jei Tytuvėnai rašomi iš didžiosios, kodėl Mėnuo nusipelnė tokios nepagarbos? Gal todėl, kad mėnulių Saulės sistemoje daug, bet manęs tai, po teisybei, nejaudina. Na, išskyrus Deimą ir Fobą. Nes jie tuščiaviduriai ar gal iš pemzos su ambra. Abu atvejai įdomūs. Na, o Mėnulyje yra vadinamojo helio numeris trys, trečiojo helio, ir beprotiškai daug. O tas helis, dalyvaudamas branduolinėje reakcijoje, nepalieka radioaktyvių atliekų ir yra labai jau geras daiktas, o ten to trečiojo helio iki ausų. Tai yra nuskris amerikonai, atsiveš kibirą mėnulinio helio, ir dešimčiai metų JAV užsitikrina savo energetiką. Tai ne faktas, o tikra tiesa.
Ne be reikalo amerikonai lenda į artimąjį Kosmosą. Žemėje galingiausias bus tas, kuris turės bazes ne (tik) Persų įlankoje ar Panamoje, bet Mėnulyje.
Tad įspėju taisyklingo rašymo mėgėjus: Mėnulis – tai vietovardis ar toks taps po šešerių metų, ne vėliau. Kaip Marsas irgi taps vietovardžiu po dvidešimties metų, po kojomis besidriekiančia atvirybe; ir kada mes užsėsime šitas dykumas, galėsime sėsti marsietiško lotoso poza ir primedituoti tiek kibirų marsietiškos metafizikos, kad pumpotaukšliams dantys išaugs.
O ką?
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
