Anksčiau daug kas ieškojo giminaičių arba draugų tarp nusipelniusių komunistų. O dabar vis labiau norima tapti bajorų giminaičiais. Jie tikisi, gal likęs koks senas namas arba parduotuvė ir net degtinė, pavadinta įžymaus žmogaus pavarde.
Štai ir kaimynė Salomėja Bajoraitė, senmergė, pasigavo prie laiptinės kaimyną Petrą Naujokaitį ir pradėjo kišti jam prie nosies kažkokį popiergalį.
- Pasirašykite, - kalba, - kad aš esu Radvilų giminaitė. - Ir kažkokias jaunų dienų fotografijas kiša be kelnaičių. - Štai, Radvilaitė jaunesnioji viršuje, o aš - apačioje.
Petras truputį parausta ir klausia:
- O su kelnaitėmis negalima?
- O kam? - nustemba Salomėja. - Jūs gal kelnaičių niekada nematėte?
- Šiaip tai mačiau, - garbingai prisipažino Petras. - Tiesiog negaliu prie pašalinių žmonių pornografiją žiūrėti.
- Oi, neapsimeskite, - nusijuokė Salomėja. - Dabar per televiziją gal tik per orų prognozę pornografijos nebūna, o jūs vaikiškų fotografijų bijotės.
- Per televizorių, - sako Petras, - aš tokius dalykėlius žiūriu vienas. Tiesa, kartais - su katinu. O čia tenka su jumis. Kažkoks "grupen" seksas.
- Gerai, - atsidūsta Salomėja, - jeigu jūs toks kuklus, tai aš nusisuksiu, - ir nusisuko.
Žiūri Petras į fotografijas, na, veidas šiaip sau, o štai rankos, kojos, pilvas labai panašūs. Apie tai ir pasako kaimynei.
- Puiku, - nudžiunga ta, - greičiau pasirašykite - man dar šiandien reikia tris namus apvaikščioti.
- Bet kaipgi čia yra iš tikrųjų? - staiga prisimena Petras. - Juk prieš 15 metų mokykloje buvote ne tik mokytoja, bet ir užkietėjusi ateistė, pionierių vadovė...
- Tai buvo dėl konspiracijos, - šaltai atšauna Salomėja ir žiūri į Petrą kaip į paskutinį idiotą. - Mane visą laiką sekė saugumas.
- Kas?
- Nagi bolševikai prakeiktieji!
- Bet jūs, regis, irgi toje partijoje buvote, - nenusiramina Petras.
- Negerai, - sugėdino jį Salomėja, - dar jaunai moteriai taip grubiai apie amžių kalbėti. O dėl partijos, tai man tada tokia užduotis buvo duota - griauti partiją iš vidaus.
- O kas jums tą užduotį davė?
- Landsbergis, žinoma, - abejingu tonu ištaria jinai, visa savo povyza tarsi parodydama: "Tu, kaimyne, panadolio prisiėdei, pats tokių paprastų dalykų suprasti negali?"
"Iš tikrųjų, - galvoja Petras, - kas gi daugiau nusipelnė Lietuvai, jei ne V. Landsbergis, nors daug kas tai pamiršo..."
- Ir kaip, - domisi, - sunku buvo griauti komunizmą?
- O kaipgi, - atsidūsta Salomėja, - kartais taip nusistekeni, kad tiesiog kojų nebejauti.
- Ta-aip... - su pagarba nutęsia Petras. - O aš maniau, jinai pati sugriuvo, ta partija.
- Pati! - su nuoskauda suriko Salomėja. - Pati jinai dar 50 medų būtų gedusi ir viskas aplink būtų pasmirdę, jeigu ne aš, - ir mįslingai pridūrė: - Įdomu, ordinas už tokią veiklą priklauso? Pavyzdžiui, "Už TSKP griovimą 50 metų ". Reikėtų sužinoti... - ir vėl pradėjo Salomėja popiergalį kišti. - Tai ar pasirašysite?
- O kam jums to reikia? - klausia Petras. - Nejaugi nenorite senatvę praleisti ramiai?
- O Radvilų rūmai tegul trūnija be šeimininko? - atšauna Salomėja. - Aš jau dokumentus ten priregistruoti pateikiau.
Jis pasirašė jai tą popiergalį, o kitą dieną atsiverčia vieną žurnalą. Ten rašo apie Naujokaitį, kuris Amerikoje gyvena vienišas ir giminaičių ieško. Ir fotografija - vaikystės dienų, be kelnaičių. Kai pamatė nuotrauką žurnale, iškart save atpažino. Na, žinoma, veidas šiaip sau, bet rankos, kojos, pilvas - grynai jo.
Taigi dabar jis taip pat renka parašus. Ten, Amerikoje, rūmai, palyginti su Radvilų, menkesni, bet taip pat neblogai...
A. Jaunciems
