Nereikėtų storulių kaltinti dėl jų žvėriško apetito - nuolat justi alkį juos verčia iš tėvų paveldėti genai. Pagrindinis kaltininkas šiuo atveju yra hormonas leptinas, kuris paprastai mažina apetitą, kai riebalų kiekis organizme didėja.
Mažėjant riebalams, leptino daugėja, todėl žmogui vėl norisi valgyti daugiau. Pasak JAV mokslininkų, kuriems vadovauja dr. Jeffrey Friedmanas, kai kurios su leptinu susijusios genų mutacijos turi įtakos žmonių nutukimui.
Apetitui ir kūno masei įtakos turi ir kiti hormonai bei genai - visi kartu jie ir sąlygoja sunkiai suvaldomą, instinktyvų alkį.
Rokfelerio universiteto Staro žmogaus genetikos centre dėstantis Jeffrey Friedmanas žurnale "Science" rašo, kad "alkio jausmas būna labai stiprus, beveik toks kaip noras kvėpuoti, ir nė kiek ne mažesnis kaip noras gerti, kai esi ištroškęs".
"Kas įstengtų atsisakyti šalto vandens gurkšnio, kai lūpos džiūte džiūva? Panašiam jausmui turi priešintis pasiryžęs numesti svorį apkūnus žmogus", - aiškina Jeffrey Friedmanas.
Polinkis tukti siekia žmogaus priešistorės laikus, kai medžiotojas, maisto rinkėjas gyveno aplinkoje, kurioje maisto tikrai nebuvo gausu. Sumedžiojus kokį laimikį, buvo ryjama kuo daugiau, kad kūne prisikauptų riebalų, kurie paskui gelbėdavo žmogų badmečiu. Tokį gyvenimo būdą palaikyti leido turėti genai.
Bet šių dienų civilizacijos sąlygomis gyvenančiam žmogui turėti tokius genus nėra naudinga, mat išsivystė ūkis, prijaukinti gyvuliai, atsirado galimybė kaupti maisto produktus.
Tokiose bendruomenėse geriau gyvenasi žmonėms, kurių genai užtikrina liesesnę kūno sandarą.
Anot Jeffrey Friedmano, nutukimas ir atsparumas leptinui priklauso nuo genų, prie kurių buvo prisitaikęs pirmykštis medžiotojas, o vakarietiškos gyvensenos žmogus, matyt, turi kitokių genų.
dpa-ELTA
