Irena ZUBRICKIENĖ
Katiliškių kaime (Marijampolės savivaldybė) esančio Suvalkijos pensionato, kuriame šiuo metu gyvena per 180 psichikos negalią turinčių įvairaus amžiaus globotinių, direktorė Marytė Slavinskienė mėgsta pajuokauti esanti visų jų mama. Tuomet dviem mažyliams, kurių gyvybės buvo užmegztos pensionate, direktorė yra tarsi močiutė. Ar tuo džiaugtis, nei direktorė, nei kitos pensionato darbuotojos vienareikšmio atsakymo neturi. Kol išpuoselėtas kūdikis panašus į žaislą, juo džiaugiasi turbūt visi. O kas laukia be motinos šilumos augančio vaikelio vėliau?..
Kūdikis - bendros ateities garantas?
Pensionato globotine Zita K. (35 m.) tapo senokai. Garbaus amžiaus, ligoti jos tėvai rūpestį jauna, bet proto negalią turinčia dukteria valstybei patikėjo po to, kai namuose nesiliovė Zitos agresyvūs nenuspėjamo elgesio protrūkiai. Susirgusi jauna moteris, vieniša motina, kėlė pavojų net ir savo pirmagimei dukrelei. Kai Zita buvo įkurdinta Suvalkijos pensionate, mergytė liko gyventi su giminaičiais. Artimųjų pastangomis motinos ir dukters ryšys nenutrūko, tačiau kasdieninės gimdytojos šilumos stokojančią mergytę dažnas ir šiandien palydi gailesčio kupinu žvilgsniu - tikrosios motinos meilės niekuomet nepatirsianti vargšelė, našlaitėlė...
Prieš dvejus metus pensionato globotinė Zita pagimdė dar vieną dukrelę. Ir Zitos tėvams, ir pensionato darbuotojams tai buvo netikėta ir ne itin maloni staigmena. Mažylės tėvas - taip pat proto negalios kamuojamas to paties pensionato globotinis Visvaldas Š., keturiolika metų už savo likimo draugę vyresnis vyras. Prieš tapdami tėvais jiedu kurį laiką, nors gyveno atskiruose kambariuose, atrodė kaip vienas be kito negalinčių gyventi įsimylėjėlių pora. Pensionato darbuotojai ir šiandien tvirtina, kad šilti jausmai jų globojamiems ligoniams - tarsi gerai veikiantis vaistas.
Pensionato vyriausiosios slaugytojos Salvės Papšienės teigimu, Zita tikrai anksti suprato esanti nėščia, tačiau nuo darbuotojų nuslėpė. Tik kai pastebimai greitai pradėjo didėti pilvas, besilaukiančioji buvo iššifruota. Užkirsti kelią į pasaulį ateiti naujai gyvybei buvo jau vėlu. Be to, Zita pareiškė norą gimdyti (neveiksnios moters nuomonės paisoma) - o prievartos, sako, nebūna.
Kasdienybės palydovas - ilgesys
Po gimdymo Zitai buvo išaiškinta, kad augintis dukrelę pensionate būtų pavojinga - bet kuris ligonis galįs ją nuskriausti. Jaunoji mama, rodėsi, tai suprato. Kaip tik tuo metu jos sveikata pablogėjo, tad Zita dar buvo palikta gydyti ligoninėje. Mažoji mergytė, kurią motina iš pagarbos direktorei pradėjo vadinti Maryte, buvo įkurdinta Alytaus kūdikių namuose. Nuo to laiko gimdyvės gyvenime atsirado naujų spalvų: atvėso dėl ligoninių savo draugės ilgokai nemačiusio Visvaldo jai puoselėti jausmai, dukrelė, kažkam kažkur nesusikalbėjus, buvo įregistruota Linutės vardu, Zitą vis labiau pradėjo graužti jos kūdikio ilgesys.
Pastaruoju metu Zita tik ir vaikščiojo paskui pensionato darbuotojas prašydama nuvežti ją pas dukrelę Marytę (Linutę). Dabar mažylei jau dveji metukai.
Neseniai pensionato autobusiuku Zita buvo nuvežta į Alytaus kūdikių namus susipažinti su ūgtelėjusia dukrele. Visą kelią moteris žvelgė nebyliu žvilgsniu pro langą ir nekantriai klausinėjo, kada pasieks Alytų. Zita, padedama darbuotojų, savo mažylei nupirko gražią suknelę, kepurę, vežimėlį lėlei, pati pasiuvo patalynę jam, primezgė vilnonių kojinių. Pasak pačios, Visvaldo, mažylės tėvo, į pirmąjį susitikimą su dukrele ji sąmoningai nesivežė, nes šis "labai daug valgytų kelionėje", be to, nė lito nepaskyrė lauktuvėms. Vis dėlto Zita pagarbiai priglaudė Visvaldo dovanotą dukrelei minkštą žaislą.
Kūdikių namuose - sergančios sielos
Kūdikių namuose Zita su dukrele galėjo bendrauti bene tris valandas, tačiau neįgaliai moteriai tai, kaip ir pati kelionė, kiek prailgo. Moteris kaip daiktą apžiūrinėjo savo mažylę ir džiaugėsi ja lyg žaislu. Zitai reikėjo pagalbos ir mažylę vedžiojant, ir valgydinant - pačiai motinai pritrūko ir įgūdžių, ir kantrybės. Zita prasitarė negalinti pati augintis dukrelės, nes "maudydama dar rankas išsuktų". Tačiau moteris labai domėjosi, kiek laiko mažylė galės gyventi Alytuje. Ją labiausiai nudžiugino žinia, kad trimečiai vaikeliai perkeliami į vaikų namus - taigi jos Linutė vėliau galėtų augti Marijampolės vaikų namuose, į kuriuos neįgalios motinos kelias sutrumpėtų. Tačiau yra vienas "bet" - jeigu tuo metu mergaitė dar nebus įvaikinta. Įstatymai leidžia įsivaikinti neveiksniais tėvais pripažintų asmenų atžalas, gimdytojų nuomonės neklausiant. (Absurdiška situacija: neveiksni moteris negali turėti nuomonės dėl jos atžalos įvaikinimo, tačiau jos nuomonės paisoma, kai sprendžiama, ar leisti jai gimdyti, ar užsimezgusį vaisių sunaikinti!?) Pensionato darbuotojų nuomone, toks faktas Linutės motiną Zitą greičiausiai visiškai susargdintų. Tik ar kas nors kreips į tai dėmesį?
Kūdikių namų darbuotojų teigimu, Linutė - beveik nelankomas vaikas, nors Alytuje gyvena abiejų mergytės tėvų giminaičių. Deja, jiems ji - nereikalingas, ne santuokoje gimęs "kvailių kūdikis". Spręsti, ar Linutė bus psichiškai sveikas žmogus, kol kas sunku, tačiau jau dabar pastebima, kad mergytė vystosi lėčiau, gali po keliolika minučių būti nepakeitusi ankstesnės pozos, nedemonstruoja savo nuotaikų. Sveikesnė ji užaugtų tik gyvendama gėlių darželio sąlygomis, kaip prognozavo kūdikių namų gydytoja. Anot jos, visi į šiuos namus patekę kūdikiai turi vienokią ar kitokią negalią - užtenka vien to, kad jie buvo atstumti gimdytojų ir auga ne šeimos aplinkoje. Jie gali būti išoriškai sveiki, tačiau viduje slypi sielos liga. Esą ko ir norėti: sveiki tėvai neretai pagimdo nesveikus vaikelius, o proto negalią turinčių gimdyvių atžalėlės, dar būdamos motinos įsčiose, juk vystėsi medikamentais prisotintame organizme. Tokia savotiško "apdujimo" būsena kūdikius tebelydi ir pirmuoju riksmu pasveikinus pasaulį.
Antrasis pensionato "anūkas"
Tuose pačiuose kūdikių namuose neseniai buvo įkurdintas ir antrasis Suvalkijos pensionato "anūkas" - globotinių Romos G. (42 m.) ir Juozo V. (34 m.) sūnelis Valdas, kuriam dabar vos du mėnesiai. Tai irgi ligonių kasdieninių meilės žaidimų pasekmė. Mažylio motina šiuo metu, po gimdymo paaštrėjus jos ligai, gydoma psichiatrijos ligoninėje. Darbuotojų teigimu, viena iš ligos paaštrėjimo priežasčių gali būti motinos ilgesys išsiskyrus su vaikeliu.
Mažasis Valdas - brandaus amžiaus moters pirmagimis. Galima spėti, kad jis gimė motinai taip pat aktyviai slapstantis, nes ji kūdikio labai norėjo.
Ar mažylis užaugs sveikas, taip pat dar sunku atsakyti. Jau dabar jis pastebimai mažesnis už kitus savo amžiaus draugus - itin trumpomis rankytėmis ir šliaužtukuose tik pusę vietos teužimančiomis kojelėmis. Dėl to mažylis švelniai vadinamas "karliku" (nykštuku). Vien to, kad per atstumą nuo sūnelio būdama motina jį myli žodžiais ir apie jį galvoja, augančiam vaikeliui neužtenka. Pačios Romos teigimu, Valdukas - tai pensionato darbuotojoms jos skirtas prisiminimas (!), kurį užaugins valstybė.
Prezervatyvai - ant šepečių
Pasikalbėti apie tai, kas daroma, kad būtų išvengta liūdinčių romų ir zitų, taip pat nelaimingų valdukų ir linučių likimo, korespondentei pakvietus, pensionato direktorė M. Slavinskienė pasiūlė į pokalbį įsitraukti daugiau nei 25 metus šioje globos įstaigoje dirbančiai vyriausiajai slaugytojai (medikei) Salvei Papšienei ir vyriausiajai socialinei darbuotojai Danutei Krutulienei. Net ir mažutėje pašnekovių kompanijoje nuomonės tuoj pat išsiskyrė. Ponia Salvė šventai įsitikinusi, jog visa problema - kad pensionato globotinės nepastotų. Jeigu tai pražiūrima ir gyvybė jau užsimezgusi, niekam nevalia jos naikinti. Ponia Danutė linkusi manyti kitaip: pabandžius įsivaizduoti ligotų gimdyvių atžalų nelengvą ateitį, proto negalią turinčių moterų nėštumą reikėtų panaikinti, net jeigu tai ir traktuojama kaip žmogaus teisių nepaisymas. Tik, žinoma, šią problemą reikėtų įteisinti įstatymu. Suprantama, geriausia būtų įstatymiškai sutvarkyti taip, kad neveiksnios moterys apskritai negalėtų pastoti (būtina sterilizacija, dėl kurios niekaip nesusitaria mūsų valdžios vyrai ir dvasios sergėtojai).
Pašnekovės svarstė, kas yra humaniška ir kas nehumaniška. Viena jų prisiminė nesenus tarybinius laikus, kai vienai pensionato globotinei buvo iškilusi gimdymo ar vaisiaus naikinimo dilema. Moteris su šiurpu mena, kaip medikai, apžiūrėję nėščiąją, nusprendė dar paauginti vaisių iki septynių mėnesių ir tik po to išoperuoti - esą taip reikia moksliniams tyrimams!
Sena tiesa - proto negalią turinčių asmenų seksualiniai poreikiai dažniausiai yra labai aktyvūs, nevaldomi, todėl lydimi įvairiausių fantazijų. Štai vienas globotinis, tikėdamasis nuolat jausti lytinį pasitenkinimą, savo vyriškąjį pasididžiavimą buvo taip stipriai užveržęs gumele, kad atsirado žaizda, pradėjo pūliuoti. Vyriškis kentė skausmą, galėjo išsivystyti kraujo užkrėtimas, tačiau beprotiškai tylėjo. Darbuotojos pirtyje pastebėjo "lovelasą" pamėlusia "galūne" ir suteikė pagalbą - buvo išvengta skaudesnių pasekmių.
Globotinių meilės žaidimai pensionate vyksta bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje - kambariuose, tualetuose, gamtoje. Užsienio šalyse patirties besisėmusios Suvalkijos pensionato darbuotojos primokytos, kad globotinių lytinių santykių nutraukti ar jiems trukdyti negalima, drausti nevalia. Danijos autoritetų nuomone, seksas tokiems ligoniams - kartu ir raminantis vaistas. Netgi rekomenduojama įkurti sekso kambarius pensionatuose, nekalbant apie pagalbą globotiniams naudoti prezervatyvus - praktikuoti maustant juos ant šepečio koto. "Akistatos" pašnekovių nuomone, danų "receptus" pritaikius mūsų pensionatuose, šiems kyla grėsmė išsigimti - nebebūti globos įstaiga.
Kūdikių tėčiai - abejingi
Apie mažosios Linutės biologinį tėtį Visvaldą Š. jau užsiminėme - savo mylėtą moterį jis primiršęs, kalbomis apie dukrelę nieko nevargina ir greičiausiai mažai kada apie ją pagalvoja.
Globotinių vyrų, kuriems vis dar rūpi moterys, Suvalkijos pensionate yra apie šimtą. Draugystės mezgamos kasdien - kartu tai naujais pavojais kvėpuojančios situacijos. Vis dėlto, be jau minėtų dviejų kūdikių, tik dviem globotinėms buvo nutrauktas laiku pastebėtas nėštumas (bene per dešimtmetį). Visiškai išvengti tokių pasekmių "padidinto seksualumo zonoje", kol galutinio savo žodžio netarė įstatymų leidėjai, neįmanoma. Taip ir rieda tolyn užburtas ratas, kaip sakė Alytaus kūdikių namų medikės: proto ligoniai augina kontingentą kūdikių namams, o šie - pensionatams. Po to istorijos kartojasi iš naujo. Tai gali sau leisti tik labai turtinga valstybė.
