INTERVIU
Apie atostogaujantį protą, apnuogintas krūtines ir tai, kas po sijonais
Vasarą pajūryje apstu gyvenimo kontrastų. Vienas jų - atsipalaidavę atostogautojai ir dėl jų aktyviai darbymetės prakaitą besišluostantys gelbėtojai. Per 30 metų savo darbo stažą skaičiuojantis palangiškis Kastytis Pesys, Šventosios gelbėjimo stoties viršininkas, pabrėžęs, kad niekada dar nebuvo tokios grėsmingos vasaros pradžios (jo prižiūrimame pajūrio ruože užregistruota per 30 skendimo atvejų), ir pasidžiaugęs, kad kol kas nebuvo mirtimi pasibaigusių tragedijų, sutiko kelias įtempto darbo minutes paskirti mūsų skaitytojams.
- Kai iškeliate juodą, maudytis jūroje draudžiančią vėliavą, turbūt lengviau atsipučiate?
- Ką jūs - priešingai! Atsipūstume, jeigu poilsiautojai tos vėliavos ir draudimų paisytų. O dabar priversti įtemptai ir dėmesingai žvalgytis, kas vyksta milžiniškomis ir negailestingomis bangomis "verdančiame" vandenyje. Šventosios paplūdimys nusidriekęs per tris kilometrus. Šiuo metu čia dirbame aštuoni gelbėtojai. Nelengva suktis. Reikia ne tik viską sužiūrėti, bet ir spėti nubėgti į nelaime pagrasinusią vietą. O mūsų turima technika labai jau kukli ir atgyvenusi - per pastarąjį dešimtmetį galimybės leido įsigyti tik du akvalangininkų kostiumus, kelias gelbėtojų liemenes ir virvių. Taigi labiausiai belieka girtis patikimiausia "technika" - savo kojomis, rankomis ir instinktyviai veikiančia galva. Dar - gelbėjimo ratais, virvėmis. Tiesa, neseniai iš vandens motociklų klubo gavome du vandens motociklus - jais moka plaukti ant bangų du mūsų gelbėtojai.
- Sakykime, sėkmingai ištraukiate skendusįjį. Ar nebūna pikta, kad ne tik jis savo gyvybe rizikavo, bet tai privertė daryti ir jus?
- Pikčiausia, kai savo gyvybe rizikuoja neblaivūs poilsiautojai. Jie paprastai būna pretenzingi, net agresyvus "ereliai". Neslėpsiu - tuomet kyla noras tokiems ir "užvažiuoti". Tarybiniais laikais kartu su milicininkais turėjome teisę nubausti nepaklusnius poilsiautojus, pranešinėdavome į jų darbovietes, todėl kai kurie, skendę, drausminti ir pabūgę negarbės, kopose su savo kompanija gulėdavo Šventojoje, o maudytis važiuodavo į ... Palangą!
- Ar išgelbėti asmenys vėliau prisimena jus, ar ateina padėkoti?
- Retai. Na, ateina mokytojos, kurių į pajūrį atsivesti moksleiviai buvo atsidūrę akistatoje su mirtimi. Jos dėkoja ir skendusiųjų vardu, ir savo - juk šitokios tragedijos išvengta! Patys išgelbėtieji dažniau pradingsta - gal bijo, kad galim barti, moralizuoti? Užtat mes domimės, kaip medikams sekėsi atgaivinti mūsų ištrauktus asmenis. Kiek mes su tokiais skenduoliais "prisibučiavę" darydami dirbtinį kvėpavimą! Būna, skenduolis vemia gelbėtojui į burną - tuo pačiu nevalingai atsako ir "pavaišintasis" gelbėtojas. Kam tai bjauru, darbą tuoj pat palieka. Aš visada savo vyrams sakau: nereikia galvoti apie tai, kas vyksta kovojant už žmogaus gyvybę. Nes jeigu galvos, ar jam malonu gelbėti, jeigu bėgdamas į pagalbą svarstys apie savo galimybes ir apie savo kailį, toks gelbėtojas (galbūt paleistais viduriais) nepateisins savo vardo. Mums gerų specialistų trūksta. Būna, atsiunčia darbo birža, o "gelbėtojas" net plaukti nemoka! Toks pas mus eidamas turbūt mano, kad tik virves ar gelbėjimo ratus nešios.
- Ar jaučiatės esąs didvyris išgelbėjęs žmogui gyvybę?
- Anokie mes didvyriai - tiesiog pasirinkome darbą, kurį ir atliekame. Neslėpsiu - darbo pradžioje išgelbėjęs žmogų vaikščiodavau "pasikėlęs". Jaunystei tai būdinga. Laikas ir patirtis viską sustato į savo vietas.
- Ar sapnuojate darbe matytus vaizdus, gal naktimis kankina košmarai?
- Anksčiau sapnuodavau - ypač, kai tekdavo toje pačioje patalpoje (mūsų gelbėjimo stotyje) keletą naktų praleisti su neatpažintu skenduoliu. Dabar "sapnų" užtenka realioje kasdienybėje - pavyzdžiui, kai pajūryje tenka spręsti įvairius konfliktėlius su dailiosios lyties atstovėmis. Erzina nepastabiomis apsimetančios poilsiautojos. Štai tokia, bėgdama į bangas, užmeta ant stulpelio, prie kurio pritvirtinta lentelė su užrašu "Maudytis draudžiama", savo sijoną, jos gerbėjas - rankšluostį, o paskui, kai priėję perspėjam juos, kad privalo laikytis pajūrio taisyklių, žvalgosi nekaltomis akimis vienas į kitą ir tvirtina niekur nematę perspėjančių ženklų. Ogi, sakau, kilstelk savo sijoną ir perskaityk! Arba - pusnuogės gražuolės bendrame pliaže. Man tai jos netrukdo - net gražu, bet kai kurie poilsiautojai (ypač poilsiautojos) prašo jas perspėti, kad užsidengtų nuogas krūtis - turbūt saugo savo vyrų akis. Prieiname prie tokių nuogalių, paplekšnojame per nuogą vietą, bet jos mažai paiso. Yra Šventojoje ir moterų, ir nudistų pliažai - apskritai pastaruoju metu skirtingų lyčių žmonės tolerantiškesni vieni kitų atžvilgiu. Ne kartą tekę moterų pliaže gelbėti skęstančiąsias - nelaimės liudininkėmis tapusios moterys mūsų ne tik nesidrovi, bet ir į pagalbą atskuba.
- Ar poilsiautojai linkę mielai padėti gelbėtojams?
- Būna visokių situacijų, bet dažniau poilsiautojai mielaširdingi. Klauso mūsų nurodymų, suranda poilsiaujančių medikų, ieško ištrauktų nelaimėlių artimųjų. Visa bėda - prasta gelbėjimo stoties materialinė bazė. Net elementariausių medikamentų (amoniako) šoko ištiktiems žmonėms stokojame. Tai ir kreipiamės į poilsiautojus. Neseniai gelbėjome skendusią moterį, sveriančią bene 150 kilogramų. Ištraukti tai ištraukėme, bet paskui gabenti pakrante buvo nelengva - poilsiautojai supuolę padėjo.
- Turbūt tenka ir psichologu pabūti ištraukus skenduolį?
- Taip. Vandens aukomis tapusių asmenų artimieji pyksta ir keikia, grasina ir patarinėja, isterikuoja ir alpsta. Stengiamės neprovokuoti rimtesnių konfliktų. O paskui tenka pasitelkti visą savo gyvenimo išmintį ieškant reikalingų žodžių kenčiantiems. Tenka pabūti ir psichologais, ir greitosios pagalbos medikais. Bene baisiausia, kai nuskęsta vaikai. Tokios situacijos tik dar skaudesnės, kai tie vaikai buvo ne su tėvais - patikėti tetų, dėdžių, močiučių, mokytojų globai. Mums sunkiausia, kai skęsta grupėmis - tada tik spėk veikti.
- Užsiminėte, kad medicinos seserys paplūdimyje su gelbėtojais nedirba?
- O, tai sena praeitis. Būdavo, ne tik dirba, bet ir meilės romaną su gelbėtoju sukuria. Aš pažįstu dvi tokias susikūrusias ir iki šiol šauniai gyvenančias šeimas. Dabar medicinos posto paplūdimyje nėra (aišku, ne dėl meilės romanų). Kreipėmės į darbo biržą dėl pavienių darbuotojų. Šventojoje galinčių ir norinčių neatsirado, o iš Palangos kasdien važinėti joms, gaunant minimumą, neapsimoka.
- O jūs pats irgi iš Palangos kasdien važinėjate?
- Dviračiu! Dešimt kilometrų.
- Ar kas rytą, atsisveikinant su šeima, niekada nepersmelkia mintis, kad tai gali būti paskutinis kartas?
- Ką jūs - išprotėtume, jeigu pasiduotume tokioms mintims! Darbo pradžioje gal ir būdavo tokių nuojautų, bet jos tik trukdo gyventi. Darbas rizikingas, tačiau per mano darbo metus mūsų paplūdimyje vos nenuskendo tik vienas gelbėtojas. O šiaip žinau turbūt tris atvejus - Klaipėdoje, Trakuose, dar kažkur, kai gelbėtojai, šokę į pagalbą skęstantiems, nuskendo patys. Tačiau turbūt gelbėtojo kasdienybė ne tokia baisi, jeigu vaikai eina tėvų pėdomis: štai mūsų paplūdimyje 15 metų gelbėtoju dirbančio Leono Tico sūnus Gotlandas - taip pat šaunus gelbėtojas.
- Vasara dar tik įpusėjo - ką svarbaus galėtumėte patarti vykstantiems poilsiauti?
- Patariu ir linkiu, kad žmonės, susiruošę kelionėn prie jūros, prie kitų vandens telkinių (ir ne tik prie jų), namuose nepaliktų atostogauti savo proto - jis ir poilsiaujant reikalingas.
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu kuo mažiau grėsmingų situacijų.
Kalbėjosi Irena Zubrickienė
Romualdo VILČINSKO nuotrauka:
- Gelbėtojas Kastytis Pesys (fotografuota liepos 2 d., iškrauta kompiuteryje - liepos 3 d.)
2002 07 10
