Irena ZUBRICKIENĖ
Mokolų kaime (Marijampolės sav.) kilęs gaisras liepsnose paskandino seną medinį namą, kurį suniokojo nepataisomai - be pastogės liko vienuolika tame name gyvenusių žmonių. Ugniagesiai nurodė gaisro priežastį - tai prakiuręs dūmtraukis, iš kurio išlėkusi kibirkštis įsisuko į namo palėpėje buvusius žieminius drabužius, įvairius skudurus, skiedras. Be pastogės likę gyventojai ir nelaimės liudininkais tapę jų kaimynai kaltės šešėlį dėl šios tragedijos meta ir ugniagesiams.
Laiminga nelaimė
Mediniame name gyveno trys šeimos - senieji Zuzana (63 m.) ir Antanas (67 m.) Staniškiai, jų duktė Sida Knyzienė (39 m.) su keturiais vaikais ir šiosios sesers Zinaidos Žemininkienės (45 m.) keturių asmenų šeima. Lemtingąją naktį namuose buvo keturi suaugusieji ir keturi vaikai. Dvi mažametės sesutės, Sidos jaunėlės, jau miegojo, o paaugliai broliai po vidurnakčio dar žiūrėjo televizorių. Būtent jie išjudino taip pat dar nemiegojusį dėdę Valdimantą Žemininką (46 m.) - esą lauke kažkas leidžia fejerverkus. Visi trys, vedami smalsumo, išėjo į kiemą. O toliau viskas vyko žaibiškai. Pamatę kitame namo gale iš po stogo landančius vis didesnius liepsnos liežuvius, Valdimantas ir berniukai suprato, kad ne fejerverkų triukšmo būta - šaudo nuo ugnies sproginėjantis šiferis. Prieš keliolika metų gaisrininko duonos ragavęs Valdimantas kaipmat pradėjo šaukti apie nelaimę, kad atsikeltų tėvukai, pats šoko prie dujų baliono, kurį skubiai atjungė ir išnešė laukan, tuoj pat įsliuogė į prie pat namo esantį elektros stulpą ir nukirpo laidus, kad išvengtų didesnės tragedijos. Tuo metu senelis Antanas rūpinosi anūkėlėmis - trimete Asta ir dešimtmete Ilona. Šios, išsigandusios naktį sukelto triukšmo, lovoje palindo po antklode ir tyliai tūnojo. Senelis išnešė mergaites iš liepsnų laižomo namo. Paskui jis, dar sugrįžęs į dūmuose skendinčius kambarius, spėjo nustverti pagalvę ir savo dokumentus. Zuzana Staniškienė savaisiais taip pat pasirūpino - kartu su dokumentais ji pagriebė ir piniginę su joje buvusiais šešiais litais. Valdimantui, dar kartą įslinkusiam į namo vidų, pavyko išgelbėti tris stalčius su įvairiais dokumentais ir šeimos nuotraukomis. Įsišėlusi ugnis, kurią vėliau užgesino šešiais automobiliais atvykę gaisrininkai, pasiglemžė visą name likusį trijų šeimų turtą, tačiau be pastogės likę žmonės guodėsi tuo, kad patys liko gyvi ir sveiki. Anot jų, tai laiminga nelaimė.
Prislėgė rūpesčiai
Staniškių namas po nelaimės virto degėsių krūva - nei stogo, nei sveikų baldų, tik apdegusios sienos, aprūkę ir vandeniu sulaistyti rakandai. Susvilusi mediena nebetinkama net kurui. Pasak A. Staniškio, ugnis pasiglemžė viską, ką palietė: plastmasiniai daiktai susilydė, aliumininiai ištirpo, degūs virto pelenais. Kelias naktis padegėliai praleido tvarte, vaikus priglaudė kaimynai. Be drabužių, be apavo likusiems žmonėms pagelbėjo giminės, pažįstami. Jie atnešė nelaimėliams lašinių, atidavė šaukštų, indų, įvairių rakandų. Senieji Staniškiai ketina iki žiemos gyventi pašiūrėje ir tikisi iki tol susiręsti anksčiau pradėtą bulvėms laikyti skirtą pastatą, kuriame įsikurs. Daugiau nei trisdešimt metų statybininku dirbęs Antanas Staniškis savo pastogę žada statyti pats. Žmogus buvo apsidraudęs namus, tad po nelaimės tuoj pat gavo apie tris tūkstančius litų. Nors naujam gyvenimui tai nėra pakankama suma, tačiau vis į kišenę, o ne iš jos. Gyvenimą pradėti iš naujo tenka ir Staniškių dukterų šeimoms. Joms Marijampolės savivaldybės vadovai, Šunskų seniūno Jono Šikšniaus rūpesčiu, leido apsigyventi netolimame Katiliškių pradinės mokyklos pastate, kuris pastaruoju metu stovėjo tuščias.
Naujakurių rūpesčiais Staniškiai gyvena ne pirmą kartą - prieš keliolika metų jie buvo priversti išsikraustyti iš turėtų namų dėl melioracijos. Štai tada ir įsikūrė jie sename mediniame name. Čia gyvendami jau patyrė vieną didelę nelaimę - bene prieš trejus metus praūžusi galinga vėtra visiškai nugriovė pačių pasistatytą ūkinį pastatą, tetarnavusį apie metus. Gyvenamajam namui tuomet nekliuvo - žmonės nenukentėjo. Užtat dabar nelaimė, tarsi tuomet būtų neužbaigusi planuoto darbo, sugrįžo ir pasidarbavo kur kas baisiau.
Gaisrininkai skubėjo lėtai?
Iki nelaimės namą remontuoti planavę gyventojai dabar priversti gyventi visai kitokiomis nuotaikomis. Gaisro nakties vaizdai grįžta ir grįžta - tarsi sugedęs aparatas nuolat kartotų sukamą kino juostą. Valdimantas Žemininkas įsitikinęs, kad šiandien jis ir jo artimieji nebūtų benamiai, jeigu lemtingąją naktį ugniagesiai būtų deramai atlikę savo pareigas ir dirbę operatyviai.
- Kaimynų iškviesti pirmieji gaisrininkai, nors jiems tereikėjo įveikti vos trijų kilometrų tiesų kelią, atvyko po gero pusvalandžio, kai ugnis jau laižė ne tik stogą, bet ir sienas, - sakė Valdimantas. - Vos atvykę jie puolė teirautis, kur vandens telkinys - atvažiavo be vandens. Jų technika streikavo - daugiau nei pusė vandens liejosi po mašina, o ne ant ugnies apimto namo. Kadangi pats esu gesinęs ne vieną gaisrą, žinau, kaip reikia dirbti.
V. Žemininko priekaištams pritarė ir nelaimės naktį jam daug padėję kaimynai Juškevičiai. Jų teigimu, ugniagesiams apie nelaimę buvo pranešta prieš pirmą valandą nakties, tačiau jie pasirodė tik apie pusę dviejų. Raginamas paskubėti gaisrinės dispečeris esą vis mėtė telefono ragelį ir buvo nemandagus.
- Kai namai sudegė, tada atvažiavo jų gesinti, - pašaipiai apibendrino gaisrininkų darbą sutuoktiniai Juškevičiai.
Štai ką "Akistatai" sakė Mokolų kaimo gyventojų priekaištus atremti pasišovęs Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas Vidas Barauskas:
- Kadangi tą naktį dirbęs dispečeris man pranešė sulaukęs mokoliškių pretenzijų, nutariau pats išsiaiškinti ir įvertinti situaciją. Dar tą pačią naktį nuvykau į gaisravietę, mačiau, kaip dirbo mūsų vyrai, ir neturiu jiems jokių pastabų. Su nelaimės prislėgtais žmonėmis tuokart nebuvo įmanoma ramiai susikalbėti - ir man tai suprantama. Nuvykau į gaisravietę ir kitą dieną, kai aistros jau buvo aprimusios. Rodos, susikalbėjome be piktumų, vieni kitus supratome. Mūsų dokumentuose užfiksuota, kad apie gaisrą buvo pranešta po pirmos dešimt minučių iš pravažiuojančio automobilio mobiliojo ryšio telefonu. Dispečeris išsiuntė pirmąją mašiną, kuri nelaimės vietoje buvo po dešimties minučių. Darbuotojas toliau atlikinėjo savo pareigas - organizavo kitų automobilių veiklą, siuntė juos nurodytu adresu, apie įvykį informavo policiją, medikus. Tuo metu apie tą patį gaisrą Mokoluose netilo kitų gyventojų skambučiai, todėl dispečeris, skubiai prataręs, jog jau žino, prašė netrukdyti jam dirbti. O kad mūsų darbą kritikuoja nelaimės sukrėsti žmonės, galime tai suprasti. Kai jie mato skubiai plintančią ugnį, prieš kurią patys yra bejėgiai, laukimo minutės virsta valandomis. Tuomet ir prasideda: esą gaisrininkai vėlavo, esą atvyko nepasiruošę ir taip toliau. Žmonės šitaip sureaguoja į pirmą atvykusių ugniagesių jiems pateiktą klausimą - kur vanduo? Bet klausiama ne todėl, kad būtų atvykę be vandens, o todėl, kad iš karto žinotų, kur galės jo prisipildyti. Konkrečiu mūsų aptariamu atveju galime pasvarstyti: jeigu, stoge jau pasirodžius liepsnai, ugniagesiai būtų atvykę tik po pusvalandžio, kaip tikina gyventojai, iš seno medinio namo tebūtų likusi pelenų krūva, o šiandien ten dar likusios sienos.
