Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ne taip seniai pareiškė norįs iš gyvenimo išbraukti 2005 metus. Šitas vertinimas iš esmės jau ir galėjo atstoti visus galimus metinius pranešimus.
Jeigu jau šalies vadovą apima tokia neviltis, kad net visus gyvenimo metus norisi išbraukti, tai ką kalbėti apie tuos žmones, kurie kiekvieną dieną keliauja į darbą nelydimi mašinų su žiburėliais ir kruopščiai skaičiuoja centus nežinodami, ar galės nusipirkti mėsos, ar vėl teks verstis vien kruopomis.
Galime džiaugtis Lietuvos laimėjimais. Taip, Lietuvos ūkis auga sparčiau negu kai kurių Europos senbuvių ir net naujokių. Taip, atrodytų, dalį strateginių tikslų šalis pasiekė – Europos Sąjungos ir NATO nariais juk esame.
Iš esmės tai ir būtų viskas, kuo galime džiaugtis. Juk nesidžiaugsime dėl sumažėjusio nedarbo, žinodami, kad jis sumažėjo dėl kelių šimtų tūkstančių iš šalies išvažiavusių veiklių žmonių.
Bet kodėl taip sunku kvėpuoti gimtojoje šalyje, kodėl taip slegia kasdienybės pilkuma, kodėl nedaugėja šypsenų mūsų miestų gatvėse? Sociologai gūžčioja pečiais, kai išsiaiškina, kad didelė dalis žmonių ilgisi praeities. Tauta bloga, kvaila, nesupranta? Atleiskite. Žmonės šiose apklausose sako vieną vienintelį dalyką – yra blogai. Jie sako ne tiek, kad „prie ruso buvo geriau“, greičiau jau – dabar yra nepakeliama. Blogai gyventi mūsų valstybėje. Ir įvairių rūšių bei lygių visuomenės veikėjai, užuot pabandę išsiaiškinti, kodėl gyventi sunku, pradeda aiškinti sau patiems, kad turime kažkokią blogą, atsilikusią, netikusią ir apmulkintą tautą.
Mūsų žmonės gali priprasti ir pripranta prie visko. Jie iškentė ne vieną karą, patyrė tremtis, kuriose buvo dar kartą išbuožinti, jie sėdėjo kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse. Jie kūrė savo gyvenimą ne vieną ir ne du kartus nuo nulio. Jie žinojo, kad atkūrus nepriklausomybę bus sunku, ir suteikė didžiulį pasitikėjimo kreditą anuometiniams lyderiams tuomet, kai stovėjo Baltijos kelyje, kai rinkosi į šimtatūkstantinius mitingus. Tuomet tauta buvo gera, dabar kažkodėl sugedo. Ne, tauta nesugedo. Tiesiog politikams atėjo laikas atidirbti už kažkada gautą pasitikėjimo kreditą. O atidirbti jie nei sugeba, nei nori.
Visuose kampuose girdėti dūsaujant: trūksta vizijos, idėjų, perspektyvos matymo. Iš kur jie atsiras, jeigu grupelė dabar laikančių valdžią kaip velnias kryžiaus bijo kitokios minties, bijo diskusijos, bijo nestandartinio požiūrio. Tie, kurie valdo dabar, instrukcijas vykdyti gali, kurti – ne. O vizijos ir idėjos neatsiranda iš instrukcijų. Veikiau atvirkščiai. Idėjos atsiranda tuomet, kai instrukcijos ir išankstinės nuostatos nevaržo žmonių laisvo mąstymo, laisvos kūrybos.
Galėtume kurti geresnį gyvenimą visiems, galėtume džiaugtis gyvenimu – toks juk ir yra kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas. Bet nieko iš mūsų svajonių nebus, kol šiandienį mūsų gyvenimą nuodija septynios mūsų dienų nuodėmės.
Baimė
Gyvename baimėje, gulame ir keliamės su baime. Bijome sakyti tiesą, apskritai pradedame bijoti viešai kalbėti. Baimės atmosferoje, kruopščiai augintoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, nėra vietos tiesiam žodžiui. Beveik nebeliko vietos ir sveikam protui. Vis daugiau žmonių, išdrįsusių pasakyti savo nuomonę, nutildomi, ujami ir terorizuojami. Iškrypėliška, bet tie, kurie bolševikiškai iš karto nutildo bent kiek kitaip mąstančius, vienas kitam dalija įvairius tolerancijos apdovanojimus. Galima suprasti ir politologus, ir save vadinančius intelektualais, ir vieną kitą propagandininku nejučiomis pavirtusį žurnalistą – jie bijo, kad jų ilgai puoselėtas kitų sąskaita mažas, jaukus ir rausvas gyvenimėlis vieną gražią dieną gali būti perpūstas laisvės ir tiesos skersvėjų. Tačiau bijodami jie puola žeminti kitus ir kitaip manančius, jie žlugdo bet kokią pokalbio, taigi ir supratimo bei susikalbėjimo galimybę. Neverta tuosyk ir pradėti kalbėti apie tautinę santarvę – baimės atmosferoje visi kvietimai sutarti ir susitarti reikš tiek, kiek užkalbėjimai chirurginės operacijos reikalingam ligoniui.
Melas
Baimė sėja ir augina melą. Mus augindamos mamos sakydavo: kad ir ką būtum prisidirbęs, tik nemeluok. Buvo baisu, bet sakant tiesą palengvėdavo. Kada pamiršom, kur pametėm tas tėvų įdiegtas nuostatas? Štai ir tapo įmanoma viešai ir garsiai sakyti netiesą. Net patys nepastebėjome, kaip atsirado patys įvairiausi melo atspalviai. Ir kai tiek daug melo atspalvių, nebežinome, kokia yra tiesos spalva. Dažniausiai daugiau ar mažiau pilkas melas pasislepia po žodžiais – viskas buvo padaryta teisėtai. Ir paslapčiomis rodo mums visiems ištiestą vidurinįjį pirštą, šiais laikais pakeičiantį tautinę špygą.
Melas – tuomet, kai dairydamiesi į šalis, ar kas nepastebi, prezidento patarėjai ir saugumo valdininkai pigiai perkasi prašmatnų gyvenamąjį plotą prašmatniuose aptvaruose. Melas – tuomet, kai, užuot tiesiog pareikalavęs jam pavaldžių Seimo valdininkų atsakomybės, Seimo pirmininkas veidmainiškai piktinasi jų smulkiomis kiaulystėmis. Melas – tuomet, kai premjeras atkakliai neprisimena, kaip atsitiko, kad jo dabartinė žmona sugebėjo „teisėtai“ pasisavinti „Draugystės“ viešbutį. Melas – tuomet, kai prezidentas kviečia elgtis moraliai, nors puikiai prisimena, kad tikrai negyveno trejus metus Lietuvoje prieš pirmąkart išrenkamas valstybės vadovu, taigi ne tik kad elgėsi nemoraliai, bet ir pažeidė Konstituciją. O gal ir neprisimena?
Godumas
Ne vieną kartą esate patys savęs ar draugo, kaimyno klausę – kada jiems bus gana? Klausėte tuomet, kai vėl išgirsdavote apie naujus premjero vaikų namus, apie prezidento patarėjų kotedžus. Kartu stebėjomės – ar jiems vis dar neužtenka? – tuomet, kai išgirsdavome apie teisėjų atlyginimų padidinimą. Teisėjų nemenkus atlyginimus dar galima suprasti ir kažkaip paaiškinti. Bet kai Seimo leidyklos valdininkėlis pasiskiria sau Lietuvos mastais milžinišką atlyginimą, nustembame visi. Nors ne – veikiau jau net ir nebesistebime. Kaip nebesistebime sužinoję, kad Valstybės turto fondo direktorius iš valdiško automobilio šaudo stirnas, kaip nebereaguojame kiekvieną dieną girdėdami apie keistus viešuosius pirkimus, apie naujas valdininkų privilegijas.
Teismai jau seniai nusprendė, kad Lietuvos policijos pareigūnams valstybė skolinga ir ši skriauda turi būti ištaisyta. Ar atgavo pareigūnai savo teisėtai uždirbtus pinigus? Tuščia klausti. Kas tai – godumas ar abejingumas?
Kelintą kartą vėl pardavinėjama „Mažeikių nafta“ ir kyla aplink purvo tumulai. Koks privatizavimo skaidrumas? Apie ką kalbame? Kol godumas temdys akis, tol nebus parduojant jokio skaidrumo. Ar buvo Lietuvoje bent viena neskandalinga stambesnės įmonės privatizacija? Kaip atsitinka, kad šimtų milijonų vertės Europos Sąjungos parama keliauja „Lietuvos geležinkelių“ direktoriaus giminėms? Ką tokio žino Gintaras Petrikas, kad jis toks svarbus ir baisus? Ir žmonės vėl sugrįžta prie vieno ir to paties klausimo: kada gi jiems bus gana?
PuikybėMus su jumis jau vadino runkeliais, mus su jumis jau vadino chamais. Grupelė žmonių, pasisavinusių teisę skirstyti visus žmones į tinkamus vakarietiškai civilizacijai ir niekam netinkamus, baigia sugrūsti mūsų taip ir neatsigavusią, laisvės nespėjusią įkvėpti dvasią atgal į baimės narvą. Atrodo, tarsi kažkas suteikė saujelei politikų, politologų ir kitokio aptarnaujančio personalo teisę vertinti ir teisti kitus žmones. Ir jeigu mes su jumis mąstome ne taip, kaip jie mums liepia, mes tampame priešais, tamsuoliais, degeneratais. Tai patiria kiekvienas žmogus, kuris pabando ne tik kad suabejoti, bet apskritai svarstyti valdančios sistemos sprendimus. Lietuvą suskaldė ne tie, kurie norėjo permainų, atgimimo, teisingumo ir tvarkos. Lietuvą suskaldė tie, kurie kažkodėl pasiėmė teisę teisti kitus. Jie pavertė vienus išrinktaisiais, o kitus – žmogiškosiomis atliekomis. Paprastai taip prasidėdavo visos didžiausios tragedijos žmonijos istorijoje – kai grupelė „teisuolių“ nuspręsdavo, kad ji geriau žino, kaip visus kitus padaryti laimingus. Nejaugi nieko taip ir nepasimokėme iš praeities. Juk kruviniausius režimus pagimdė intelektualai, nuoširdžiai norėję laimės daug, visiems ir greitai.
Abejingumas
Nebeatpažįstame kaimynų, dažnai nebematome savo vaikų ar savo tėvų ištisus metus. Tiesiog normalų žmogišką požiūrį į kitus žmones pakeitė įvairios specialiosios meilės, atjautos, nuoširdumo, gerumo akcijos. Jau pats tokių akcijų atsiradimas byloja, kad į mūsų širdis atėjo štilis. Juk ar reikėtų kokios nors gerumo savaitės, jeigu nejustume žvėriško gerumo stygiaus.
Bet net ir ne tai blogiausia – blogiausia, kad žodis per pastaruosius keletą metų visiškai neteko vertės. Mes tiek kartų matėm, kaip teisuoliais save laikantys politikai vieną sako, o kitą daro. Tiek kartų matėm, kaip žiovulys užpuola aukštus valdžios veikėjus, kai iš tribūnos sakomi kilnūs ir gražūs žodžiai. Mes girdime klausimus: kur dingo jūsų patriotizmas? Ką tai galėtų reikšti? Kodėl mes nesižavime Seimu, partijomis, atskirais politikais? O kaip mes žavėsimės jais ir palaikysime juos, kai jie tolimi nuo žmonių, kai negirdi jų balso. Patriotizmo atgijimas prasidės tuomet, kai labai maža visuomenės dalis, dabar bandanti lemti visų piliečių likimus, išlįs iš už veidrodinių stiklų ir limuzinų ir bent jau pabandys išgirsti, kuo gyvena Lietuva. Tie, kurie mus valdo, patys yra abejingi viskam, išskyrus save, todėl ir sėja abejingumą.
Pyktis
Ne šypsena, o neapykanta vis dažnesnė mūsų gatvėse, namuose, mūsų santykiuose. Taip noriai neapkenčiame, taip sunkiai užjaučiame ir padedame. Kas užmušė žmoniškumą mūsų žmonėse? Galbūt abejingumas ir puikybė kartu. Milijonai skiriami visuomenei įtikinti, kad valdžios priimami sprendimai, tiksliau, saujelės išrinktųjų vykdomos Briuselio instrukcijos, naudingi daugeliui. Jokie milijonai nepadės, kol nebus nugriautos pykčio sienos. Valdžia nerimauja, kad Lietuvos žmonės prieš euro įvedimą. Taip, nepatenkintųjų vis daugėja. Bet žmonės iš tikrųjų nepatenkinti ne tais sprendimais, kuriuos, šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau privalėsime priimti. Žmonės pasisako prieš eurą tik todėl, kad nemato kitų būdų pasisakyti prieš neteisybę, melą, purvą, baimę. Žmonėms liko tik vienas būdas atkreipti į save dėmesį – būti prieš. Prieš ką? Prieš viską, ką siūlo valdžia. Ir jūs dar klausiate žmonių: iš kur tiek pykčio?
Tinginystė
Dar ir dabar didžiuojamės, kad esame darbščių žmonių tauta. Ir Airijos darbdaviai, atrodo, su tuo sutinka – mielai samdo lietuvius. Apskaičiuota, kad taip daug ir taip uoliai dirbdami kaip Airijoje, lietuviai ir Lietuvoje galėtų užsidirbti bei gyventi ne ką blogiau. Tai kodėl išvažiuoja? Paklausti žmonės ilgai sau galvos nekvaršindami paprastai atsako – užsidirbti. Tai tiesa, tačiau ne visa. Manau, kad tikrovė yra tokia: mes vis dar nedegradavome, nors nerimą keliančių požymių apstu. Mes vis dar sugebame gerai, daug ir su džiaugsmu dirbti. Mes vis dar turbūt galime didžiuotis, kad lietuviai – darbšti tauta. Tas nuosmukis, kurį kartais matome, ypač Lietuvos provincijoje, jis juk taip pat atsiranda iš nevilties, kurią savo ruožtu nokina melas, baimė, abejingumas. Veikliems žmonėms, kurių turime apsčiai, nebesinori nieko daryti nei Lietuvoje, nei Lietuvos labui. Doras ir sąžiningas žmogus dabar linkęs rūpintis tik savo ir savo vaikų ateitimi. Ir dar klausiame – kodėl Lietuva išsivaikšto ir nyksta?
Lietuvos žmonėms reikia tiesos, įveikiančios melą, reikia nuomonių ir žodžio laisvės, įveikiančios baimę, reikia teisingumo, įveikiančio godumą ir puikybę, reikia tikėjimo, įveikiančio abejingumą, reikia šviesos, nugalinčios pyktį, ir tvarkos, įveikiančios tingėjimą ir nuovargį.
Lietuvai reikia atsinaujinimo, Lietuvai reikia dvasios atgijimo, Lietuvai reikia gyvenimo džiaugsmo, Lietuvai reikia gryno oro ir gryno vandens gurkšnio.
Galime atsitiesti. Lietuva pasiilgo revoliucijos. Sveiko proto revoliucijos.
Evaldas Lementauskas yra Liberalų demokratų partijos pirmininko pavaduotojas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
