Europos Sąjunga nėra valstybė – ji yra valstybių sąjunga. Tačiau federacinės valstybės (tokios valstybės politinių sprendimų galia yra padalinta centrinėms valdymo institucijoms bei federacijos vienetams) užuomazgas jau galime matyti ir šiandien. Viena iš jų – bendras Europos Sąjungos biudžetas.
Šis biudžetas mažytis – jis sudaro apie vieną procentą ES bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). ES mastu tas vienas procentas 2005 m. yra 104 milijardai eurų.
Daugiau kaip 40 proc. ES biudžeto lėšų skiriama Bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms finansuoti – tiesioginėms išmokoms ūkininkams, kaimo plėtros projektams, produkcijos eksporto subsidijoms. Antrojo pasaulinio karo metais dauguma Europos šalių badmiriavo ar net badavo. Konvojus su prekėmis iš JAV medžiojo nacių povandeniniai laivai. Dar ir po karo maistas buvo skirstomas pagal korteles. Ši dramatiška patirtis ir lėmė sprendimą 1957 m. Romoje pasirašytoje Europos ekonominės bendrijos įkūrimo sutartyje suformuoti bendrą žemės ūkio politiką. Jos tikslas – užtikrinti nesutrikdomą apsirūpinimą maistu, didėjantį žemės ūkio gamybos produktyvumą, ūkininkų pajamų augimą, stabilias rinkas. ES sąmoningai atsitvėrė nuo pasaulio ir sukūrė savą našų, patikimą, bet vartotojams labai brangų žemės ūkį.
Kita didelė ES biudžeto dalis skiriama regioninės politikos priemonėms. Regioninė politika – tai solidarumo principo išraiška: ES valstybių lėšos per ES biudžetą skiriamos toms valstybėms arba jų regionams, kur ekonominio išsivystymo ir gerovės lygio rodikliai yra mažesni už ES vidurkį. Tam skirtos struktūrinių fondų lėšos.
Struktūrinių fondų terminu dažnai apibūdinami keturi ES Struktūriniai fondai (Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo dalis ir Finansinis žuvininkystės orientavimo instrumentas) bei Sanglaudos fondas. Jų lėšomis finansuojama nuo 50 iki 90proc. išlaidų investicijoms į infrastruktūrą, įmonių konkurencingumo didinimą bei žmonių kvalifikacijų kėlimą.
Struktūrinių fondų lėšos naudojamos pagal šalies apibrėžtus prioritetus, jos skiriamos konkretiems projektams realizuoti tose prioritetinėse srityse.
Lietuvoje 2004-2006 metams numatoma didžiausią dalį lėšų nukreipti didiesiems infrastruktūros projektams – transporto, energetikos, aplinkos apsaugos, sveikatos apsaugos bei švietimo ir socialinės infrastruktūros plėtrai (347 mln. eurų). Gamybinės infrastruktūros plėtrai (parama pramonei ir verslui, turizmas, informacinės paslaugos) skiriama 222,5 mln. eurų, žmogiškųjų išteklių plėtrai – 64 mln. eurų, kaimo ir žuvininkystės plėtrai – 135 mln. eurų.
Skaičiuojama, kad paramą gaus nuo 16 tūkst. iki 22 tūkst. verslo įmonių, bus sukurta apie 28 tūkst. naujų darbo vietų.
Visa tai – tik tiesioginis ES dotacijų poveikis. Greta to kils kiti ekonomikos augimo veiksniai – didėjanti prekyba, pigesnis kapitalas bei iš lėto didėsiančios investicijos iš ES šalių. Būtent šie veiksniai ilgesniu laikotarpiu užtikrins ilgalaikį šalies ūkio augimą - sparčiai mažinant Lietuvos gyvenimo lygio atsilikimą nuo ES valstybių. Jei dar 1995 m. Lietuvos BVP 1 gyventojui sudarė 34 proc. ES-25 vidurkio, tai 2003 m. jau 46 proc. (apie 43 proc. ES-15 vidurkio). Augimo tempams esant 6 proc. kasmet Lietuva jau 2015 m. pasieks 92 proc. ES 2003 metų vidurkio, o apie 2020-2025 metus – ir tuometinį ES vidurkį. Lietuva taptų vidutinio ekonomikos išsivystymo lygio ir gerovės valstybe.
Lietuvai lemiamas laikotarpis bus 2007-2013 metai, kai bus įgyvendinamas naujas ES biudžetas, pradžioje kuriamas kaip vadinamoji finansinė perspektyva. Tuo laikotarpiu Lietuva gaus didžiulę ES finansinę paramą ir turės šansą galutinai pertvarkyti ir modernizuoti savo ekonomiką. Vėliau tokios didelės paramos jau nebebus, nes Lietuvos ekonominis lygis pakils, o paramos prireiks naujoms skurdesnėms ES narėms.
Deja ES valstybių susitarimas (o jis turi būti pasiektas vienbalsiai) dėl naujojo septynerių metų ES biudžeto vėluoja. Naujam laikotarpiui Europos komisija pasiūlė apie 1,2 proc. BNP dydžio biudžetą. Šešios grynosios mokėtojos (JK, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Olandija ir Austrija) siūlo ne daugiau 1 proc. Stiprių nesutarimų akivaizdoje buvo iškeltas pasiūlymas kompensaciją britams įšaldyti, žemės ūkiui ir toliau skirti 40 proc. ES biudžeto lėšų, bet 2010 m. pradėti diskusiją apie tai, kaip po 2013 m. reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką, sumažinant jo keliamą naštą ES biudžetui.
Tikėtina, kad gruodžio mėnesį ES valstybių ir vyriausybių vadovai ras bendrą sprendimą. Projektas jau yra, o pagrindinis nesutarimų objektas – kaip reformuoti ES bendrąją žemės ūkio politiką, kad ji kainuotų mažiau. Mažiau tiek mokesčių mokėtojams, kurių lėšomis padengiama žymi dalis ūkininkų išlaidų Europoje, tiek vartotojams, kurie dėl dirbtinio žemės ūkio gamybos palaikymo ir apsaugos nuo importo turi mokėti keleriopai didesnes kainas, pirkdami maisto produktus.
Žemės ūkio politikos, o tiksliau – jo apsaugos nuo tarptautinės konkurencijos sumažinimas yra svarbus tarptautinių derybų dėl prekybos laisvės dalykas. Žemės ūkio produkcija yra svarbiausia eksporto prekė daugeliui silpniausių pasaulio valstybių. Kai turtingiausia pasaulio žemės ūkio produktų rinka - ES šalys – toms šalims yra sunkiai prieinama, tuo pačiu stabdoma skurdesniųjų šalių ekonominė plėtra ir vadavimasis iš skurdo. Tokia politika ekonomiškai neracionali ir ilgesniu laikotarpiu politiškai netvari.
Jei kuri nors ES valstybė nori stipriau paremti savą žemės ūkį, tedaro tai savo nacionalinio biudžeto lėšomis, teigia kai kurie politikai. Žemės ūkio politika, esą, turi būti „renacionalizuota“. Toks tarsi ir logiškas pasiūlymas faktiškai yra pasisakymas prieš ES valstybių ekonominę (ir juolab politinę) integraciją. Čia ir yra viso ginčo dėl finansinės perspektyvos esmė: varžyti ar plėtoti centralizuotą, jungtinę ekonominę politiką ir kuriose srityse tai daryti. Nesutarimas dėl finansinės perspektyvos – tai nesutarimas dėl to, kas yra ES ir ko ji siekia.
Jonas Čičinskas yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
2005-11-29
