Po trijų dienų Europos viršūnių taryba Briuselyje priims sprendimą dėl derybų su Turkija. Sprendimas turi būti išmintingas ir teisingas. Aš esu už tai, kad jis atvertų duris Turkijos deryboms su Europos Sąjunga. Kitas klausimas, kokiomis sąlygomis vyks šios derybos ir kada jos bus baigtos.
Štai šie klausimai yra svarbiausi Europos politikų diskusijose. Drąsiai galiu pasakyti - Europa dėl derybų su Turkija pradžios tiesiog kunkuliuoja jau kelis mėnesius. O Lietuvoje ramu. Apsiribota keliais pastebėjimais, kad Lietuva remia derybų pradžią, ir viskas. Nei apklausų, nei analitinių straipsnių... ir jokių emocijų mūsų visuomenėje. Kaip, beje, ir dėl ypač greito ES Konstitucijos ratifikavimo.
O juk Turkija - specifinė šalis. Didžioji jos teritorijos dalis yra Azijoje, šalyje vyrauja nuosaikus islamas, kultūra remiasi azijietiška tradicija su ryškiu europietišku priedėliu. Turkijos visuomenės gyvenimas, ypač jos atokiuose regionuose, turi mūsų pasaulėžiūrai nepriimtinų ar nesuprantamų bruožų. Bet turime sutikti, kad Turkija keičiasi ir tai reikia sveikinti.
Jei Turkija kada nors, gal po 15 metų taps Europos Sąjungos nare, poveikis Lietuvai bus dvejopas. Viena vertus, atsivers nauja, muitais nesuvaržyta rinka mūsų prekių ir paslaugų eksportui. Tačiau maždaug 100 mln. litų kasmet padidės Lietuvos įmokos į ES biudžetą ir mažės ES išmokos mums iš struktūrinių fondų. Tai svarbūs ekonominiai aspektai, bet jei Europa tik apie juos būtų galvojusi, tai tikrai šiemet į savo tarpą nebūtų priėmusi Lietuvos ir dar devynių "alkstančių sesių".
Europos Sąjungai svarbu ir kitos vertybės - plėsti demokratiją, skatinti pagarbą žmogaus ir tautų teisėms. Tarp islamo valstybių Turkija šiais požiūriais pirmauja, bet iki ES standartų jai dar tikrai toli. Čia reiktų priminti kurdų klausimą, Šiaurės Kipro okupaciją ir likusios Kipro valstybės dalies nepriklausomybės nepripažinimą, suvaržytas moterų teises ir kt. Ir vis dėlto aš pasisakau už ES derybų su Turkija pradžią! Paradoksalu? Taip. Todėl ir rašau šias mintis, kad viskas būtų aiškiau.
Įsivaizduokime, kas bus, jei ES nenustatys derybų pradžios datos? Prisiminkime, kad Turkija dėl narystės ES kreipėsi jau 1959 metais! Muitų sąjungoje su ES turkai yra jau nuo 1963 m., kandidatės statusas jai suteiktas 1999 m. Taigi įvairios Turkijos vyriausybės modernėjančioje šalyje veikė žingsnis po žingsnio, nuolat kovodamos su aršiai besipriešinančiais islamo fundamentalistais. Jei ES nesiims derybų, šis gaivalas tikrai pakels galvą ir nušluos savo tikslų nesugebėjusią pasiekti dabartinę valdžią. Europa savo pašonėje turės Irano ar Irako stiliaus monstrą, kur sustos ekonominės reformos, o žmogaus ir tautinių mažumų teisės bus galutinai pamirštos. Žinant, kad Turkija yra NATO valstybė, tas monstras žvangins tikrai aukšto lygio ginkluote.
Todėl tik nuolatinis europietiškos demokratijos spaudimas gali priversti Turkiją realiai spręsti skausmingas ekonomikos ir demokratijos problemas. Per metus, kurie būtų skirti iki derybų pradžios, Turkija privalės išspręsti kurdų ir Kipro klausimus, suderinti santykius su kaimynine Armėnija, nutraukti kalinių kankinimus ir t.t. Nepadarys šių namų darbų - derybos net neprasidės! Rimbo ir saldainio principas gal ir ne patrauklus, bet tikrai veiksmingas.
Tokia "lėtų derybų" strategija teisinga, atitinkanti ir ES, ir Lietuvos, ir Turkijos interesus. Jei Europos Sąjunga atsisakytų derybų, kartu prarastų ir bet kokią galimybę daryti poveikį Turkijai. O jos palikti vienos negalima - musulmoniškos šalys dažnai griežia dantį ant Turkijos už jos liberalizmą, reformas ir modernumą. Ši šalis yra dviejų civilizacijų ir pasaulėžiūrų sandūroje. Žinoma, Europa neturi ir negali vesti turkų į krikščionybę, reikalauti, kad jie atsisakyti savo tradicijų. Bet palikti ją likimo valiai ir sykiu paversti šią šalį islamo, o gal net ir teroro forpostu būtų tiesiog kvaila.
“Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
