Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį Zarasuose gyvenančiam anksčiau neteistam Vitalijui Goršanovui (36 m.). Jis buvo įtariamas apiplėšęs Bartašiškių kaime ūkininkaujantį Antaną Atarą.
Antanas Ataras Vitalijų neblogai pažinojo, mat pastarasis pas ūkininką ne sykį buvo darbavęsis. Iš pradžių atrodė, kad pagalbininkas - rimtas vyras, tačiau vis dažniau jis kaime pasirodydavo svirduliuojantis į šonus. Supratęs, kad su tokiu samdiniu geriau neprasidėti, ūkininkas jo paslaugų atsisakė. Tokį sprendimą Antaną greičiausiai paskatino priimti ir įtarimai, kad, sodyboje apsilankius šiam darbininkui, iš čia vis kas nors pradingdavo. Kaip žinia, nepagautas - ne vagis, tad ūkininkas dėl vagysčių niekur nesikreipdavo, kaip ir nieko nebandė aiškintis su įtartinu darbininku.
Galima tik spėlioti, kokių kėslų vedamas Vitalijus Goršanovas į Antano sodybą atkulniavo ankstų vasario 24-osios rytą. Jis puikiai žinojo, kad rytais Antanas su sodyboje gyvenančia moterimi išvažiuoja, ir, matyt, tikėjosi, kad tuo laiku troboje nieko nebus. Tačiau atsitiko taip, kad Antanas tąryt anksti išvyko ir netrukus sugrįžo... Kai Vitalijus pabeldė į duris ir šios atsidarė, jau nebuvo kur trauktis... Sulaukęs netikėto svečio, Antanas Ataras jį pakvietė į vidų, pasiūlė papusryčiauti ir ėmė šnekučiuotis. Atėjūnas iš pradžių malė apie šį bei tą, paskui sugalvojo pasiteirauti, ar ūkininkas neplanuojąs parduoti Zarasuose turimo būsto, galiausiai - ar negalėtų, kai pavasarį prisireiks, parduoti bulvių sėklai. Antanas nustebo - kam Vitalijui tas būstas, jei turįs kur gyventi, kam bulvės, jei niekada nesivargindavęs susikasti daržą...
Dar kiek pamindžikavęs Vitalijus išėjo. Tačiau noras bet kokia kaina "pasidaryti pinigų pachmielui", matyt, buvo stipresnis, nei susilaikymas nuo tokių minčių. Kaip netrukus paaiškėjo, Vitalijus parmovė į namus, pasiėmė čia laikomą pistoletą bei dujų balionėlį ir apsisuko atgal į Bartašiškes.
- Po pusvalandžio Vitalijus vėl įsliūkino į mano trobą, - teisme pasakojo Antanas Ataras. - Šįkart jau kažkoks supykęs, įsitempęs... Ir iškart išsitraukė pistoletą...
Nors į save nukreiptą ginklą pamatęs Antanas ir sutriko, vis dėlto sugebėjo susinervinimo neparodyti. Tokiu metu nepulsi apžiūrinėti, ar ginklas - rimtas, pavojingas, ar tik koks savadarbis, sumeistrautas negrabaus kaimiečio - reikėjo veikti staigiai ir ryžtingai... Vyrai susigrūmė, ir po akimirkos pistoletas jau buvo Antano rankose! Nuginkluotas plėšikas išlemeno: "Palauk, reikia išimt apkabą, dar iššaus..." Apkaba buvo išimta, ginklas nusviestas į šalį (kad ir pačiam Antanui nekiltų pagunda "bandiūgą" pastatyti į vietą), tačiau užuot kuo greičiau nėręs pro duris, chuliganas vis tiek neatlyžo! Pareikalavo pinigų! Geraširdis ūkininkas pažėrė įsibrovėliui apie dešimt litų monetomis, o tas - "Maža! Krapštyk daugiau! Kokius du šimtus litų!" Ir purkštelėjo iš dujų balionėlio ūkininkui tiesiai į veidą! Supratęs, kad įsibrovėliu lengvai atsikratyti nepavyks, ūkininkas griebėsi žarsteklio ir jo galu numušė dujų balionėlio laikiklį. Tiesa, plėšikui užvožti nesuspėjo - šįkart jis buvo greitesnis - ūkininkui per galvą kirto medžio pliauska... Kai šis paplūdo krauju, įsibrovėlis... puolė atsiprašinėti, gailėtis, kad per stipriai trenkęs... Tačiau vis tiek neužmiršo, ko atėjo - toliau reikalavo "babkių". Gavęs dar 50 litų, Vitalijus Goršanovas susiruošė namo, o nukentėjėlį perspėjo nebandyti skųstis policijai. Išeidamas dar susiieškojo atsineštąjį pistoletą, susirinko dujų balionėlio dalis ir, be abejo, kruviną medžio pliauską. Visus šiuos daiktus sukišo į maišą ir įmetė į šiukšlių konteinerį. Ten pat atsidūrė ir iškruvinti Vitalijaus drabužiai.
- Aš neplanavau jo apiplėšti, - Vilniaus apygardos teismo posėdyje prisiekinėjo teisiamasis Vitalijus Goršanovas. - Norėjau tik pasiskolinti pinigų. Kai nedavė, išėjau, o netrukus sugalvojau už tai atkeršyti - pagąsdinti žaisliniu pistoletu.
Anot teisiamojo, toks ten ir ginklas - žvirbliams baidyti. Tiesa, vyriškis neneigė jį patobulinęs - į vidų, kad būtų sunkesnis, įkišęs švino gabalėlių. Ir ne kokiems piktiems kėslams laikęs, o... savigynai! Kad išgąsdintų, jei kas pultų... Antanas, kaip žinia, jo nė nesiruošė skriausti, netgi priešingai - už pagalbą ūkyje buvo atsilyginęs kone dvigubai.
Vos pasiekęs pirmąją gėrimų parduotuvę, plėšikas prisipirko alkoholio ir alaus, tačiau svaigalų net neparagavo. Atvyko pareigūnai ir aršuolis atsidūrė PK areštinėje.
Už šį nusikaltimą Vitalijus Goršanovas pataisos namuose praleis pustrečių metų. Greičiausiai būtų gavęs daugiau, tačiau teismas atsižvelgė į tai, jog plėšimu įtartas zarasiškis iškart viską prisipažino (o kur dėsies, kai pasirinkta auka - gerai pažįstama, kai konteineryje rasti kruvini įkalčiai, o kišenėse - dar ne visi spėti išleisti pinigai!), kad gailėjosi nusikaltęs, kad, teismo nuomone, apsiribojo nedidele ūkininko pasiūlyta pinigų suma ir neieškojo daugiau, kad nesiėmė intensyvesnių smurto veiksmų...
