Šiemetinės Kovo 11-osios šventės Lietuvoje atėjo ne tik vėluojant pavasariui, bet įsisiautėjant astrologų, aiškiaregių, parapsichologų ir pranašų žiemai. Nuo pirmųjų dienraščių puslapių nenyksta gruziniškos keistenybės, primenančios Vengrijoje maišomą netikrą “Kindzmarauli”, kurį tariamai mėgęs Stalinas, skonį. Gerkim - niekas nedraudžia, tik solidesnio skonio svečių nevaišinkim.
Net jei Prezidentūros dvaras imtų juo skanauti.
Dabar, kai nepatenkintų piliečių lūpose ir žiniasklaidos žodyne vienos gruzinės vardas ima darytis bendriniu žodžiu, aš neketinu imtis personalinės prezidento žiniuonės klausimo. Veikiau priešingai: labiau intriguoja bendrasis mūsų šalies apšvietos ir intelektualinės kritikos stygius, kuris jau senokai brovėsi į viešąją erdvę, o dabar pasidarė visiškai akivaizdus, nebestebinantis, nebegluminantis ir net pajuokiamas dalykas. Šiandien net populiariausi Lietuvos dienraščiai, besipiktinantys į Europą nusitaikiusios valstybės burtininkų įtaka, nenustoja spausdinti astrologines paistalines ir horoskopus. Tai tas pats, kaip viešai piktintis savižudybių faktais, nuolat juos eksponuojant.
Ką tai rodo? Neabejotina, kad tai atskleidžia lietuvių skaitytojo vidutines charakteristikas. Net racionalusis, kritiškas ir nonkonformistinis “Omni Laikas” kartais nuleidžia galvą ir prisiduria vieną kitą procentą skaitytojų, įdėdamas horoskopus. Man nežinomi tie skaičiai ir procentai, kurie priverčia redaktorius, leidėjus bei žurnalistus šalia gelsvų erotinių intrigų pridurti astrologines prognozes. Neklausiau, kiek iš tų leidėjų ir redaktorių patys tiki tuo, kuo vilioja prietaringesnius vartotojus, tačiau įtariu, kad tikrai mažuma. Raskit ką nors panašaus “Herald Tribune” ir kitos sveikų žmonių spaudos puslapiuose. Nerasit. Tačiau Lietuvoje tai veikia, tai leidžia pragyventi rinkos sąlygomis. Tik retsykiais priverčia krūptelėti, pagalvojus apie žinojimo, išmanymo, racionalizavimo, sąmoningo ir valingo veikimo krizės ženklus. Partinis elitas kalba apie politinius susitarimus žinių visuomenės ateities labui, tačiau viešojo gyvenimo paradoksai labiau primena artėjimą prie tokios žynių aplinkos, kuria imtų baisėtis net XVIII amžiaus švietėjai.
Galime guosti save, kad laisvuosiuose Vakaruose įvairialypis sektantizmas, raganavimas, satanizmas, krišnaizmas ir t.t. yra nuolat gyvuojantis reiškinys. Galime bandyti save pateisinti tuo, kad šuoliuojant į priekį moksliniam žinojimui ir rodant technologijoms stebuklus, bendrasis žmonių orientavimasis savame pasaulyje ir savo egzistencijoje keičiasi visiškai kitokiu greičiu ir neretai visiškai kita kryptimi. Visas pigus Holivudo šlamštas, platus x-failizacijos srautas, užgožiantis mūsų TV ekranus, yra ne mūsų sukurtas, tačiau mus kažkaip specifiškai veikiantis produktas. Sakyčiau, kad pačiuose Vakaruose į visą šį fikcijos ir pramogos masyvą žiūrima labiau diferencijuotai, aiškiau atskiriant šią sferą nuo proto ir tikro pažinimo reikalaujančių sferų. Pirmiausia politikos, socialinio teisingumo ir ypač ekonomikos. Pereinamojo laikotarpio sunkumus išgyvenantiems Lietuvos žmonėms tas pats gaminys kelia kiek skirtingus poveikius. Kritinio galvojimo ir individualiosios atsakomybės, svarstant, kas yra tiesa, o kas - mistifikuotas melas, atsargos yra akivaizdžiai per mažos net formaliajame politiniame elite. Kartais net dingčioja įtarimas, kad prieš visus iškrypėliškus prietarus ima veikti ne racionalumo, o viduramžiškų egzorcizmų logika.
Todėl siūlyčiau pažiūrėti į oficialiosios aiškiaregystės reiškinį ne iš Prezidentūros, o iš viešojo diskurso arba žiniasklaidos pusės. Šiame kontekste itin išryškinčiau mūsų publicistikoje jau pastebėtą reiškinį, supinantį į vieną ganėtinai perversišką mazgą lietuviškąjį humorą ir žinojimą (informavimą). Kam nežinoma, kad populiariausia TV šou laida yra “Dviračio žynios”? Ji yra kartais visai sėkmingo humoro laida, lygiai kaip sėkmingu galime laikyti ir humoro prezidento Vytauto Šerėno pasirodymą rinkimuose. Tai yra taip gerai perkama, kad net mažiau sėkmingos kitų TV šou laidos ima pamažu kopijuoti išeitines laidos pozicijas. Juokautojai dažniausiai pasirenka TV informacinių laidų vedėjų-žurnalistų vaidmenis. Scenografija imituoja vietas, iš kurių turėtų sklisti tikros žinios, patikrinta informacija ir racionalios interpretacijos. Juokingiausi darosi net ne patys pajuokiami VIP, bet tie, kurie dar norėtų ką nors prasmingo pasakyti apie pasaulį, kuriame mes gyvename. Tai perkama ir tai kelia juoką. Tuo pačiu metu tai primena kai kurių literatūros tyrinėtojų mintis, kad humoras ir racionalumas yra tarp savęs sietini dalykai. Štai racionalizmo apkasų gynėjai - britai yra tuo pačiu metu ir labai subtilaus humoro tauta. Mes greičiausiai pavadintini poetinės vaizduotės ir ironiškos kalbos kaliniais - atitinkama ir humoro sklaida.
Viską krūvon sudėjęs, daryčiau tokią prielaidą: aiškiaregių kilstelėjimas į Lietuvos VIP rangą nėra tik paskutinių prezidento rinkimų rezultatas. Tai ilgesnio, pradžioje pakankamai nesureikšminto proceso aukščiausioji stadija, kurioje šiurpas ir gėdos jausmas jau nebeleidžia ramiai nusėdėti daugeliui. Tuo pačiu metu kaip verslo ir ekologijos sandūroje, taip žinojimo ir žynių susilietimo vietoje pirmaeilę reikšmę įgyja ne kokios nors sudėtingos intelektinės procedūros, o paprasčiausi moraliniai pasirinkimai tų, kurie tampo informavimo, linksminimo, galios ir verslo gijas. Tai nėra sudėtinga net ir neišlavintam protui, bet nepakeliamai sunku pasimetusiai sąžinei.
