Politinė realybė yra tokia: Lietuvos Seimo rinkimai įvyko be didesnių sensacijų ir įrodė tik du visiškai aiškius dalykus. 1) sociologų tyrimai darosi vis greitesni, tikslesni ir galbūt pigesni; 2) kad ir kokios partijos pralaimėtų, laimi televiziniai įvaizdžiai. Bet ne bet kokie - tik meniški. Kartais TV taip pat turi meno bruožų.
Aukštąjį specializuotą ir technologinį išsilavinimą propaguojantiems asmenims tikriausiai kils klausimas, ką bendra turi visai nenaudingas menas su politika? Atsakysiu poeto Josifo Brodskio žodžiais (dėkui “Naujajai Romuvai”): “Orientavimasis į politiką yra oksimoronas arba veikiau užburtas ratas, nes politika žmonių protuose ir širdyse užpildo būtent meno paliktą tuštumą”. Ne čia vieta įrodinėti, kad panašiai galvojo ir “Madragoros” autorius, ir Šekspyras.
Vakar atsiskleidė daug dėmesio vertų scenos ir veiksmo efektų. Vienas iš jų - tai pastaruoju metu vis labiau pastebimas, bet vis vien gluminantis pramoginės politikos įsisiūbavimas. Dar niekad nebuvo tokio TV šou personažų susimaišymo viename teatre, į kurį paskubomis vežami niekad tenai nesilankę žiūrovai. Tas personažų, aktorių ir prototipų kokteilis nėra vienareikšmis. Yra ir pozityvių poslinkių, rodančių, kad net žvaigždės kartais nori ir gali būti tiesiog normalūs piliečiai. Yra ir visiškai kurioziškų atvejų.
Vieni pramoginių laidų kūrėjai, įkūniję savo populiarius personažus, patys bando nuoširdžiai politikuoti. Jie yra persekiojami savo suvaidintų herojų šešėlių ir, tikėtina, išgyvena visiškai suprantamus egzistencinius keblumus. Yra mažiau suprantamų nuotykių. Štai dvejų metų senumo Vytauto Šerėno atvejis, kai talentingas kūrėjas vaidino (tikiuosi) kandidatą į prezidentus kartu su savo vieninteliu personažu iš “Dviračio šou”. Dramaturgijos požiūriu vaidino labai sėkmingai: teatro ir savo pavyzdžiu nurodė grėsmingas visuomenės sąmonės ydas. Tačiau vakarykštė diena pateikė ir tokių pavyzdžių, kurie leidžia atverti naujus fantazavimo horizontus.
Vienas tokių pavyzdžių - politinis “Gelbėtojų” šou. Žinau, kad tai TV3 realybė, bet iš tiesų noriu kalbėti apie kitus gelbėtojus. Šiemet retoriniais saitais jie yra siejami su darbo tema. Štai rinkimus laimėjo “naujieji darbininkai”. Tačiau nedaug atsiliko už darbą Lietuvai dirbti pasiryžę “buvę darbininkai”, sudarę sąjungą su socialdemokratais (anksčiau) ir socialliberalais. Atvejis įstabus tuo, kad gelbėtojai ir gelbėjamieji yra vienoje scenoje. Vakarykščiai rinkimai, o ypač priešrinkiminiai sandėriai, buvo lyg ištisinis gelbėjimosi spektaklis. Kadaise nuo komunistinės praeities gelbėdamasi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) išgelbėjo valdžios troškulio džiovinamus Vytenio Andriukaičio socdemus. O vakarykščiai rinkimai (Rimvydo Valatkos pastebėjimas) išgelbėjo socialliberalus, pasislėpusius socdemų užuovėjoje. Jei politinis gelbėtojų ir skęstančiųjų instinktas neprapuls, labai tikėtina, kad būsimoje koalicijoje “naujieji darbininkai” ir “buvę darbininkai” gelbės vieni kitus vardan darbo Lietuvai.
Kitas, bene spalvingiausias pavyzdys paliktas pabaigoje. Tai buvo tikra viršūnė ir tikras LNK kūrybinės grupės triumfas. Vakarykštėje studijoje susitiko du “Dviračio žynių” personažai. Vienas jų - Agurkichas, jau seniai yra atsidūręs politikos teatro kritikos akiratyje. Tą labai gerai padarė Virginijus Savukynas. Buvo atskleistas paprastas imagologinis mechanizmas, priverčiantis aktoriaus Remigijaus Vilkaičio talentingai sukurto personažo patrauklumą dirbti jo prototipo naudai. Akivaizdu, kad Viktoras Uspaskichas neprievartavo savo prigimties, taip pat talentingai perimdamas komiškus “dviratininkų” kūrinio bruožus, parodydamas įgimtus gabumus ir jaukiai su personažu įsivilkdamas į vieną kostiumą. Tarp politikų tai nėra dažnas dalykas.
Tačiau didžiausias netikėtumas buvo pamatyti Žurnalistą vakarykštėje LNK rinkimų laidoje, vedamoje tikro asmens Edmundo Jakilaičio. Tai buvo visiškai netikėtas personažo ir asmens su savo kodu hibridas. Buvo juokaujama duoneliavimo tema (ikrai nebuvo minimi), o Žurnalisto personažas ir žurnalistą vaidinantis žmogus nuostabiai sutapo. Charakteriu, asmeninėmis savybėmis ir profesionalo savigarbos įvaizdžiu. Kuo vakar skyrėsi Agurkichas nuo Žurnalisto? Regis, V. Uspaskichas tikrai pranoko personažą, gebėjo žaisti jo kauke, parodydamas savo viršenybę. O Žurnalisto personažas aiškiai geriau atrodė už realų žmogų su pavarde ir asmens kodu. Laimėjo kaukė.
Politologų kuluaruose murmama apie neva išankstinę “pijaro” akciją, kurios tikslas buvo LNK nulipdyti populiarų personažą iš Lietuvos rusų magnato. Tai pusiau racionalu, pusiau paranojiška. Veikiau paranojiška. Netikiu tuo. Haroldo Mackevičiaus išradingumas ir R. Vilkaičio aktorinis meistriškumas tiesiog pateikė įrodymą, kad menas valdo pasaulį. Ir televizija. Vakar rinkimus laimėjo LNK. Nepralošė ir TV3 “gelbėtojai”. Tegu kiti spėlioja, kiek sąmoningi buvo televizijų valdžios veiksmai. Šiandien svarbiausia susivokti ne tiek TV realybės šou buhalterijoje ir vaidyboje, kiek įsitikinti žiūrovų ir rinkėjų dalyvavimo realumu. Mes ar ne mes? Balsavome ar nebalsavome? Prieš ar per rinkimus? Visa tai galų gale susiveda į esminį klausimą: ar mes iš tikro gyvename Lietuvoje, ar tik vaidiname tai darančius?
