Romualdo VILČINSKO ir Irenos ZUBRICKIENĖS fotoreportažas
Judrių šalies magistralių, kurias abipus supa miškai, pakraščiuose jau daugiau nei mėnesį vėl aktyviai darbuojasi įvairių grybų siūlantys prekeiviai, anot jų, kantriai ir vargingai praleidę ramųjį sezoną. Grybais turtingoje pietvakarių Lietuvoje bene daugiausia prekiautojų šiuo metu galima rasti Alytaus - Druskininkų kelyje, ties Merkinės - Druskininkų - Marcinkonių sankryžomis. Pirmieji pakelių "turgūs" atsiranda gerokai po vidurdienio.
- Keliamės ketvirtą arba penktą valandą ir išeiname visai dienai, - nuotaikingai su korespondentais bendravo giminaičių trijulė iš Merkinės apylinkių (Varėnos r.). - Kad būtų smagiau vaikščioti, einame ne po vieną. Žinome grybų vietas. Per pusdienį sukariame daugiau nei dvidešimt kilometrų. Su grybais pakelėje išsirikiuojame apie antrą trečią popietės valandą.
Pastarosiomis dienomis kaitrios saulės kamuojami prekeiviai, savo radinius tvarkingai išrūšiavę ir išdėstę prie pat važiuojamosios kelio dalies, patys įsitaiso per keletą metrų nuo savo prekių, už pakelės griovio. Vos tik stabteli koks automobilis, grybautojai tuoj pat atsiranda prie savo krepšelių.
- Dešimt nemažų baravykų mainome į aštuonis litus, už pilną šešių litrų talpos kibirėlį vištukių (kiti vadina gaidukais, vokietukais, kalpokais) prašome dešimt, o voveraičių ant kelio nelaikome, nes labai jau greitai sudžiūsta, todėl jas dažniausiai pristatome į supirktuvę, - dėstė aritmetiką aktorinių sugebėjimų turinti pusamžė Regina. - Tik va, labai jau mažai tie supirkėjai moka - po 17 litų už kilogramą mažų voveraičių. Kai tik sezonas prasidėjo, duodavo po 28 litus. Per dieną kartais užsidirbame po 30 ar 40 litų. Tada sakome, kad diena buvo labai sėkminga. Kartais nė dešimties litų neparsinešame į namus.
Pensinio amžiaus dzūkė Danutė nuoširdžiai paatviravo, kad kainų prie parduodamų grybų niekada negalėtų sukabinėti, nes ir, rodos, nusistovėjusios kainos reguliuojamos pagal daugelį kriterijų: jeigu stabtelėjo prabangus automobilis, kainos šokteli aukštyn, jeigu paprastesnis - leidžiasi žemyn; jeigu laukiant pradeda kankinti nuovargis - kainos smunka, kaip ir tada, kai norisi kuo greičiau parduoti paskutinį kibirėlį arba apniukusi padangė pranašauja apie artėjantį škvalą. Jeigu ir nuotaika gera, ir sveikata leidžia, ir prekių yra, giminaitės Danutė ir Regina prekiauja iki devintos valandos vakaro. Ypač aktyvi prekyba būna šeštadieniais ir sekmadieniais - esą tada net ir Seimo nariai sustoja, grybus nesiderėdami perka. Kad moterims būtų linksmiau, kartu su jomis laiką leidžia taip pat grybauti mėgstantis Danutės sūnus Sigitas (24 m.). Trijulė neslėpė, kad kartais nuobodžiaudami ir "kokį buteliuką alaus padaro" - su gera ir "šilta" kompanija vis greičiau praeina laikas.
- Tai gal Sigitas kaip apsaugininkas moterims reikalingas, gal konfliktų su konkurentais, netoliese išrikiavusiais savo surinktas gėrybes, kyla? - paklausėme.
- Buvę, kad privažiavęs pilietis klausinėjo apie parduodamas uogas tol, kol stvėrė visą indą ir nurūko, buvę, kad visus grybus mašinos ratais pervažiavo, - uogautojų ir grybautojų patirtimi dalijosi moterys. - Bet ir Sigitas tokiais atvejais nespėtų padėti - nebent daugiau akių chuligano ratų numerį įsidėmėtų! Bet tokie atvejai labai reti - geri mūsų žmonės. Jeigu jiems nereikia mūsų grybų, tai ir pravažiuoja - vieni šypsenomis apdovanoja, kiti pamojuoja. Kartais pasišaipo tik patys dviračiais praminantys grybautojai. Jau būna "lengvai įkalę". Klusteli, po kiek grybus pardavinėjame, gal patys norėdami palyginti su jų siūloma kaina, o kai pasakome, tai nuvažiuodami pašiepia, esą turbūt kartu su prekiautoja tokia didelė kaina. Bet mes suprantame, kad tai ne piktos valios žmonės - jeigu geros nuotaikos ir visokių "baikų" nebus, ne kažin kiek ant to kelio ir pristovėsi. O mes čia dirbame jau ne pirmus metus ir kasdien - štai pernai prekybą grybais baigėme tik gruodžio 20 dieną! Juk tai mūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Juk žinot, kaip liaudies išmintis byloja: "Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos"... O konkurencijos tarp grybų prekeivių nėra - draugiški mes žmonės, nes miškas visus vienodai maitina ir rengia, tik reikia netingėti. Kitą kartą net ir smagiau, kai grybautojai išsidėsto kas keli metrai - kas kokį anekdotą suskelia, kas prekę įgiria, ilgai svarstančiam pirkėjui padeda apsispręsti. Čia irgi reikia turgaus psichologiją išmanyti.
Tikėdamasis dosnesnių pirkėjų alytiškis bedarbis Gediminas, anot paties, turintis 40 metų grybavimo "stažą", sustojusiems piliečiams net receptų pasiūlo - esą kad grybus valgytų su malonumu, norėtų jų dar ir žinotų, kur gauti! Vyras ypač miklina liežuvį, kai pirkėjai susidomi šungrybius primenančia žvynabude - didžiagalviu pilkai rudos spalvos grybu žvynuota kepurėle.
- Žmonės vis dar šaiposi iš šito grybo, nes jo neatpažįsta, - apmaudžiai dėstė Gediminas. - Vieni klauso mano patarimo, bet vis tiek bijo pirkti, kiti pabando. Žinot, po kiek laiko ne tik patys atvažiavę vien žvynabudes perka, bet ir kitiems būna pasakę. Šio grybo paruošimas valgyti labai paprastas: švariai nuvalyti šitą nemažą galvą, supjaustyti į keturias dalis, pamirkyti pasūdytame vandenyje, apvolioti tirštoje kiaušinių ir miltų tešloje ir - į keptuvę! Iškeptus grybus valgantieji mėgaujasi jais kaip neriebios mėsos karbonadais! Pabandykite! - draugiškai siūlė Gediminas ir tuoj pat atsilaužęs sukramtė gabalėlį žalios žvynabudės, kad įtikintų, jog tai tikrai ne šungrybis.
Beje, alytiškis Gediminas Varėnos rajono teritorijoje šiuo metu ir gyvena - su kaimynų, taip pat profesionalių grybautojų, šeima įsikūrę dviejose palapinėse prie ežero. Kasdien važinėti iš Alytaus ir grįžti vienam žmogui kainuotų 8 litus - neapsimoka. Robinzonų vardo nesikratantys alytiškiai į namus grįžta kartą per porą savaičių - visą laiką aktyviai grybauja, stovi pakelėje, vakarais kartais tenka ir likusius neparduotus grybus apdoroti, pasilikti juos sau.
- Sakot, egzotika, robinzonai, gamta, ramybė, poilsis! - švelniai pašiepė korespondentę Gediminas. - Tik iš didelio vargo, vadinamo bedarbyste, ta mūsų romantika ir vakarienė ant laužo. Tiesa, grybauti aš labai mėgstu, bet prekiauti, ypač kai nesiseka, jau menkas malonumas. Pažiūrėkit, kokios žaizdotos ir nuospaudomis nusėtos mano kaimynės Bronės kojos - ar ji, pusamžė moteris, dabar iš malonumo kasdien "sportuoja" po trisdešimt keturiasdešimt kilometrų, pusę paros prabūna ant kojų ir kaista saulėje? Valdžia leistų didesnes kainas supirktuvėse, tai niekas iš nepajėgiančiųjų čia, pakelėje, nestovėtų.
Grybautojai pasakojo, kad garbaus amžiaus prekiautojus, jeigu jie stovi po vieną, kai kurie įžūlūs pirkėjai tiesiog apvagia: užmigo toks senukas pavargęs nuo grybavimo, o tai pastebėjęs privažiavęs chuliganas susišlavė visus jo grybus su krepšiais ir nurūko. Tiesa, 15 litų pakišo po viena ištuštinta kašele - matyt, dar ne visai nužmogėjęs, bet grybų nusivežė tikrai už keliagubai daugiau.
Pavėsyje ant kėdutės įsitaisęs Merkinės gyventojas Eduardas (92 m.) sakė pakelėje atsidūręs pirmą kartą - atėjęs pabūti grybais prekiaujančios proanūkės Kamilės (10 m.) sargu! Pasakė taip senolis ir gardžiai nusijuokė, pats suprasdamas, kad jau ne pats geriausias apsaugininkas esąs. Tačiau Kamilei su proseneliu tikrai smagiau - kai mergaitė bendrauja su pirkėjais, Eduardas, pasiramsčiuodamas lazdele, oriai prieina prie "turgaus" ir protingai tyrinėja situaciją. Kamilės delne atsidūrusius pinigus tuoj pat perima ir paslepia savo kelnių kišenėje.
- Šiaip tai tie pinigai mano, - žvitriai paaiškino Kamilė. - Prigrybavo mama, o aš tada buvau su mažuoju broliuku. Dabar su juo mama, vyresnė sesė dar grybauja su močiute, o aš prekiauju. Litrą voveraičių parduodu už 10 litų. Sako, kad trys tokie litrai sudarytų kilogramą. Už kilogramą voveraičių supirktuvėje moka 17 litų, o pakelėje galime gauti ir 30, - prekiautojų vingrybes ir logiką išdėstė mažoji pradinukė, rudenį eisianti į ketvirtąją klasę. - Už surinktus pinigus pirksiu naujesnių drabužių į mokyklą. Aišku, mieliau pagulėčiau prie ežero, bet kad pinigų reikia, o ir grybų tiek daug, kad nematyti jų negalima. Prosenelis sako - griekas būtų.
Kai mergaitei įsikyri stovėti prie grybų, ji taip pat pritupia prie senolio - abudu kortomis meta "kvailį". Kamilė, kuriai tądien prekyba sekėsi visai neblogai, vis dėlto atviravo apie savo artimiausią norą - sulaukti atvažiuojant tėčio, kuris ją su pinigėliais (o gal ir su neparduotais grybais) parveš į namus...
Nuotraukos:
- Dvidešimtmetis Tadas prekiauti susiruošė pirmą kartą, todėl baravykus išdėstė ant automobilio, o pats dar nedrąsiai bene visą laiką lindėjo mašinoje
- Kamilė prekiauti nebijo - juk šalia yra ją "saugantis" prosenelis!
- Gediminas ne tik grybų įpirš, bet ir receptais apdovanos, o jeigu reikės įrodinėti - ir žalio grybo atsikąs
- Grybų nepažįstančių asmenų žvynabudė nedomina, nes panaši į šungrybį, tačiau Gediminas tikina, kad tai - tikras delikatesas
- Į Druskininkus parvykstantys broliai Giedrius ir Vaidas namų slenkstį peržengs ne tuščiomis - jie nusipirko kelis litrus voveraičių vakarienei
- Grybautoja Bronė neslėpė: jeigu automobilis sustojo ir niekas nieko nepirko - net gaila, kad teko atsistoti ir toliau varginti skaudamas kojas
- Sigitas - profesionalus grybautojas nuo mažens
- Danutė ir Regina (su kepuraite) tikino, kad svarbiausia grybautojams - gera nuotaika ir turtingi pirkėjai!
- Kai kojos pavargsta, grybautojus gelbsti dviračiai
- Merkinėje yra daug supirktuvių, bet ne visus tenkina jose siūlomos grybų kainos
- Turguje grybų dar mažai - juk dar ne visi krepšiai jiems dėti išpirkti!
2003 07 25
