Ramunė PEČKYTĖ
Net ir iš labai toli į Kernavę atvykstantiems smalsuoliams nereikia ilgai ieškoti pačio paslaptingiausio šio legendomis apipinto miestelio objekto - Paslapčių muziejaus. Pačiame centre, bažnyčios pašonėje, šimtamečių medžių vainikų gaubiamas senas medinis namas ir yra tas garsusis pastatas. Viešnagė pas jo šeimininką, vešliabarzdį dailininką, filosofą, architektą, daugybės paslapčių saugotoją, o trumpiau tariant - nenuobodų, linksmą ir labai įdomų žmogelį Algirdą Alekną niekada neprailgsta.
Rytais - tik pienas
Viešnagės diena, kaip įprasta šią vasarą, buvo saulėta ir karšta. Algirdą Alekną radome lauke, prie plačiai atlapotų savo Paslapčių muziejaus durų bedailinantį keraminius medalius. Atvykėlę ponas Algirdas paprašė prisėsti ant "kulbelės" - rąsto nuopjovos. Į pirmą klausimą - kokias gi paslaptis saugo šio namo šeimininkas? - ponas Algirdas atsakyti neskubėjo. Mįslingai šypsodamasis jis paaiškino, jog čia yra sukaupta daugiau informacijos nei visuose pasaulio muziejuose bendrai paėmus, tad visai suprantama, jog Kernavėje galima sušaukti net šimtą tarptautinių konferencijų. O žmonės čia atvyksta maždaug kartą per savaitę, jau pamiršę savo egzistencijos prasmę. Tiesa, kernaviškiai čia nesilanko - neįdomu. Jiems juk rūpi karvės, pienas, bulvių laukai, pasėliai ir, galima sakyti, alaus buteliukas... Tarsi patvirtindamas, jog ir pats lygiai toks pat kernaviškis, ponas Algirdas pakėlė prie lūpų jau nugertą alaus butelį ir gurkštelėjęs prisipažino, jog paprastai rytais geria pieną, tik šįkart jį išmainė į alų. Ir visai suprantama, nes vakar buvo vieno garbaus kernaviškio aštuoniasdešimtmečio jubiliejuje. Po tokių švenčių, kaip žinia, rytais pienas nebepadeda.
Trys didžiosios paslaptys
Jei kas į Paslapčių muziejų atvyksta tikėdamasis išvysti didelius stebuklus, bus nuviltas. Dauguma šeimininko saugomų paslapčių yra kasdien sutinkami daiktai ir reiškiniai. Paslaptimis jie virsta besiklausant A. Aleknos komentarų. Štai paslapčių sergėtojas aiškina, jog vyras ir moteris yra du skirtingi žvėreliai, kuriuos jungia didi paslaptis - širdis, savo ruožtu esanti "dvasinio centro kompetencija"...
Turbūt antrą kartą priminęs, jog reikia eiti nupirkti ledų, nes tuoj kaisiąs vandenį ir virsiąs kavą, A. Alekna galų gale atskleidė tris didžiausias muziejuje saugomas paslaptis. Pirmoji didžiausia pasaulio paslaptis - pati Kernavė, antroji - kiekvienas iš mūsų, o trečioji - kieme augantis storakamienis medis (eina visi pro šalį ir to net neįtaria). Matyt, nusprendęs, kad tokiomis paslaptimis lankytojai gali nusivilti, muziejaus šeimininkas visiškai rimtu veidu pridūrė, kad pats Paslapčių muziejaus pastatas, savo architektūra primenantis tarpukario Lietuvoje statytus namus, iš tiesų yra seniausias pastatas Kernavėje. Jis statytas dar 1390 metais ir patvirtintas "Lietuvos Didžiosios Karalystės Karališkojo Kernavės dvaro" testamentu! Kas nori, gali tikėti, o nenorintys - ne paslapčių sergėtojo problema.
Iš muziejuje saugomų paslapčių dar galima paminėti gerokai sudūlėjusią drobę, kurią A. Alekna vadino "krikščioniškojo renesanso šedevru". Šeimininkas tvirtino, kad tai esąs 1590 metais Pietų Prancūzijoje nutapytą Jėzaus Kristaus paveikslas, kitados netgi kabėjęs Luvre. Tai jo prosenelių palikimas. Paklausus, kaip tokia vertybė pateko į Lietuvą, A. Alekna nesakė, liepė "nesismulkinti".
Paskui paslapčių muziejaus šeimininkas nustebino dar vienu stebuklu - parodė "trečiąjį pasaulyje šventą akmenį". Jis paaiškino, jog pirmasis - juodojo bazalto akmuo - yra Mekos Kabo šventykloje, antrąjį 1872 metais surado anglų archeologai Egipto piramidėje. O štai trečiasis yra Kernavėje. Kokia šio, trečiojo pasaulyje šventojo akmens, istorija, A. Alekna neaiškino. Tačiau jis leido akmenį paliesti rankomis ir net pridėti prie ausies!
Iš smulkesnių paslapčių dar galima paminėti verkiantį peilį ir Laimės žvaigždę. A. Alekna paaiškino, kad šiaip Laimės žvaigždę turime kievienas, tačiau dauguma su ja ryšius yra praradę ir jos nebemato. O tai labai pavojinga - vienam žmogui (jo nuotrauka įrėminta šio muziejaus ekspozicijoje) taip atsitiko ir jo dvasiniai centrai išretėjo, t. y. "išėjo į perspektyvą". Ką tai reiškia? Paslapčių muziejaus šeimininkas nebuvo linkęs plačiau pasakoti.
Sąskaitoje - 4 litai
Nesiskirdamas su nuolat smilkstančia "Kastyčio" cigarete ponas Algirdas prisipažino esąs toks mažiukas, gerutis žmogelis, tačiau kaip gerai, kad jo vardą ir pavardę žino Tibetas. Dar geriau, kad Tibetas žino Kernavę, kurią Azijoje išgarsino A. Aleknos piešiami ekslibriai. Ekslibrių, kuriuos eksponavo Japonijos, Kinijos, Indijos parodų salėse, autorius buvo maloniai nustebintas, gavęs iš Tibeto laišką, kuriame buvo kviečiamas į šią šalį.
- Gerai, kad siauraakiai graužia kaulus ir žino, jog yra tokia Lietuva, tačiau kad galima mūsų valstybės vardą užrašyti Tibeto hieroglifais - nesitikėjau, - pasimėgaudamas pasakojo Algirdas. - Tokią dovaną - kvietimą į kūrybinę stovyklą - gavau užpernai. Kvietimą tai atsiuntė, tačiau nesusiprato apmokėti kelionės. Juk mano banko sąskaitoje šiuo metu yra 4 litai. Tiems azijiečiams atrodo, kad Lietuva tokia turtinga valstybė, jog tik gavęs kvietimą imi ir leki.
Kernavės Paslapčių muziejuje laikas pralekia greitai. Atsisveikinti su svetingu šeimininku pavyksta tik pažadėjus greitai atvykti.
