Iš po pagirių nubudęs
Susimąstė Petras Rudis.
Vėjui pučiant ir per gruodą
Ėjo susirast paguodą.
Vos išėjo jis į lauką,
Susitiko seną draugą.
Besvarstydamas sušilo,
Kol galų gale prabilo:
- Ech, gerklė, ta lengvabūdė,
Mane visiškai pražudė!...
Visą parą galvoj ūžia
Lyg sugrįžusiam iš mūšio.
Ir šita gerklė, bjaurybė,
Taip orumą mano trypė...
Aš prieš ją tikrai, man regis,
Esu visiškas bejėgis.
Jei tik iškeliu kur koją,
Ta besotė prasižioja...
Tiesiog negeria, o maukia:
Tik įpylei - ir vėl laukia.
Rankos dreba, galva kvaista -
Gal žinai kokį nors vaistą?
Gal patartumei, vyruti,
Kas galėtų ją užsiūti?
Daug nesvarstęs tarė draugas:
- Kad ir žilas mano plaukas,
Kad ir koks žinių bagažas -
Medicinoje aš mažas.
Jeigu smegenys išdilę,
Kas užlopys tau tą skylę?!
Plačios žioplės neužsiūsi -
Tol kankinsies, kol pasiusi!..
Ona MAČIULIENĖ, Marijampolė
