Viktoras RUDŽIANSKAS
Vasara vėl bus karšta. Tai nesunku nustatyti Šerloko Holmso metodu, dar vadinamu dedukciniu. O dedukcija čia paprasta. Prisiminkime praėjusių metų pavasarį, kai buvo pakeistas Alkoholio kontrolės įstatymas. Kalbant paprasčiau - nuo kelio pūste nupūstas akmenėlis, trukdęs įsivažiuoti alkoholio pramonės privatizacijos vežimui. Ligi tol ir su pykčiu širdyje, ir su širdgėla balse kalbėta, postringauta, kad alkoholio pramonės įmonės yra strateginės reikšmės, tad valstybės monopolis tiesiog neišvengiamas. Suprask: nebus monopolio, neliks Lietuvos. O tepraėjo meteliai ir imta pardavinėti "Vilniaus degtinės", "Stumbro", "Alitos", "Anykščių vyno" viešo pardavimo konkurso dokumentus, kuriuose išdėstytos papildomos privatizavimo programose numatytos sąlygos. Potencialūs pirkėjai, manoma, paaiškės gegužės mėnesį. Koks gražus sutapimas: tą patį mėnesį apsispręsime dėl stojimo į Europos Sąjungą. O Lietuvai dėl prarasto monopolio, dėl sugriautos strategijos nė motais. Kaip spindėjo, pasak poeto, ašara Dievo aky, taip ir spindi. Bet mes kalbame apie vasarą. Kaip pamenate ji buvo labai karšta.
O va, mielieji, Europos Sąjunga - tai ne tik brangstantis automobilių kuras bei kitos blogybės. Yra ten ir gerų dalykų. Kiek metų plakame liežuviais: būtų pats laikas naminės degtinės gamybą legalizuoti, o kas iš to? Negalime per save peržengti. Žiūrėk, koks nors buvęs žemės ūkio ministras, susitikęs su žemdirbiais, mosteli stiklinaitę į televizijos kameras ir šypsosi patenkintas: skani bjaurybė! O policija ima tirti, kas tą naminukę gamino, - ūkininkams, girdi, atseikėsim pagal įstatymus! Laimė, ministras dar ne visai "glušas", tad išgertą naminukę į vandenį atverčia: pajuokavome, vanduo ten buvo, o ne naminė! Visiems aišku, kad naminė, bet ką čia ginčysies... Geriau joneliais apsimetinėti. Arba apie ES pašnekėti...
Prieš kokius penkerius ar šešerius metus per "Poezijos pavasario" renginius su grupele plunksnos brolių važinėjome po Varėnos rajoną. Mus lydėjęs vicemeras pasigyrė, jog rajonu susidomėję prancūzai, tad gal kokių investicijų pamėtės. Tiesa, "pamėtėtojus" šiek tiek gąsdino skurdi infrastruktūra ir tai, jog 51 procentas gyventojų sudarė pensinio amžiaus žmonės. Prancūzai vis dėlto rado ir pliusų: gražūs grybingi miškai, gražios moterys, geras viskis. Jie tikino, kad škotiškas jau atsibodęs, tad mes nesunkiai įsitvirtintume Prancūzijos rinkoje...Tiesą sakant, dedukciniu metodu nesunku nustatyti, kad ta Europa ne taip jau toli nuo mūsų, nes visi išvardyti Varėnos privalumai patinka ir mums, lietuviams. Tik ne apie tai kalbama. Kalbama apie tai, kad vargšai prancūzai niekaip negalėjo suvokti, jog Prancūzijos rinka mūsų nedomina, o jų giriamas viskis yra ne kas kita, kaip nelegalus produktas. Žodžiu, Varėna liko be prancūziškų investicijų.
Bet ne dėl to grupelei parlamentarų parūpo iš mirties taško išjudinti naminukės legalizavimą. Priežastis kur kas romantiškesnė. Grupelė išrinktųjų nuvyko į Austriją, kur buvo pavaišinti vietinės gamybos naminuke. Žinoma, varvinama legaliai. Poveikis buvo geras. Kaip kitaip? Juk nemosikuosi austrams panosėje Motiejaus Valančiaus tomeliu, neaiškinsi jo tiesų. Juo labiau kad pats nesi skaitęs, tik iš kitų kažką girdėjęs. Vienas naminukės legalizavimo riterių R. Sedlickas aiškina, kad viskis visame pasaulyje išgarsino Škotiją. Yra abejojančiųjų. Kai kas mano, kad ją išgarsino sijonus segį vyrai. Tiek to. Diskusijas šiuo klausimu palikime etnografams. Geriau pabandykime pasiaiškinti rimtesnius dalykus. Legalizuota naminė panaikintų moralinę dviprasmybę. Būtų ir toliau verdama, tik tai nebūtų nusikaltimas. Mums, kaip valstybei, liberalizuojančiai Baudžiamąjį kodeksą, nes įkalinimo vietose neužtenka vietų, tai iš tiesų būtų rimtas privalumas. Sumažėtų nusikaltusių išlaikytinių. Maža to, naminės varvintojai, ko gero, sukurtų kaimuose taip trūkstamų darbo vietų.
Tiesa, nepasitenkinimą gali reikšti apylinkių inspektoriai, nuolat mažėjančią savo algą kompensuojantys imdami duokles iš degtindarių. Tačiau jų ateitis neturėtų būti labai niūri, nes darbštumu pasižymintys lietuviai naminukės privarvins daugiau, negu priklauso pagal licenciją. Vadinasi, reikės duoti duoklę. Tad minusas vėl tampa pliusu.
Doros saugotojai ims šaukti apie prasigersiančią Lietuvą. Galima priminti, kad tokio šlamšto, kokį lietuviai gėrė per gorbačiovinę "sausrą", nė vienas degtindaris paprasčiausiai nesugebės išvirti. Vienas surogatų mėgėjas tvirtino, jog yra rijęs tokio kaukolinio, po kurio "šiupelinis" atrodęs kaip prancūziškas konjakas... Beje, net neverta diskutuoti apie tai, kad linkusieji nusigerti ligi tarpuvarčių išgulėjimo lygio dar imsis virti naminę degtinę. Jiems tai būtų per ilgai trunkantis procesas ir baigtųsi kaip tam pasakos vilkui, kuris norėjo duonos išsikepti.
Jei vis dėlto antinaminukės isterija būtų sveiku protu nesustabdoma, į tai išrinktieji paprasčiausiai turėtų nekreipti dėmesio. Prisiminti, kas buvo prieš azartinių žaidimų legalizavimą. Ko šiandien verti argumentai, kad kazino žmones nukelnės, kad didmiesčiuose lietuvaičiai masiškai vaikščios nuogais kankalais? Laikas įrodė, jog tai tebuvo retorika. Galų gale jei valstybė atsisako alkoholio gamybos monopolio, dingsta esminė priežastis, trukdanti legalizuoti naminę degtinę. Juk valstybei svarbu, kad į biudžetą byrėtų... Ir dar. Konstitucija turi mylėti visus. Jeigu jau pripažinome, kad Šiaurės Lietuvoje varvinamas naminis alus yra to krašto buities, kultūros ir pokylio dalis, nusipelniusi aludario penėtojo vaidmens, tai kuo blogesnis dzūkelis su savo buitimi, kultūra ir pokyliu? Sveikas protas dedukciniu metodu rašo, kad vasara bus karšta. O jau kitą pavasarį įstoję į ES, įkurtuves atšvęsime su legalios "tautinės" taurelėmis rankose.
