Čia draudžiama įsinešti kišeninius kompiuterius, tebenaudojamos nuo 1970-ųjų užsilikusios duomenų bazės, o elektroninis paštas veikia tik viena kryptimi. Neįtikėtina, bet faktas: apie mums įprastą IT infrastruktūrą ir galimybes didžiausioje pasaulio žvalgybos imperijoje galima tik pasvajoti.
Buvusio CŽV karininko Bruce’o Berkowitzo, šiuo metu dirbančio mokslinį darbą CŽV Žvalgybos direktoratui priklausančiame Shermano Kento žvalgybos analizės centre, parengtas pranešimas “Iš paskos informacijos revoliucijai” tvirtina, kad paranojiškai bijantis slaptos informacijos nutekėjimo, geriausiai pasaulyje finansuojama žvalgybos organizacija naudoja primityvią vidinio tinklo infrastruktūrą ir archaiškas informacijos paieškos priemones. Pranešimas paskelbtas žvalgybos bendruomenei skirtame leidinyje “Studies in Intelligence” (http://www.cia.gov/csi/studies/vol47no1/index.html) bei CŽV svetainėje (http://www.cia.gov/csi/studies/vol47no1/article07.html).
B. Berkowitzas rėmėsi beveik 100 CŽV Žvalgybos direktorato darbuotojų, atvykusių į profesinio tobulinimosi kursus Shermano Kento žvalgybos analizės centre, apklausomis. Žvalgybos analitikų, technikų ir jų vadybininkų jis klausinėjo apie tai, kaip savo darbe jie naudoja IT priemones.
Nors Holivudo vaizduojami Amerikos žvalgybininkai aukštosiomis technologijomis yra apsiginklavę iki dantų, tikrovėje svarbiausią JAV nacionalinio saugumo produktą - žvalgybos surinktos informacijos analizę - gaminantys analitikai pagal jiems prieinamas IT galimybes nuo privačių bendrovių atsilieka mažiausiai 5 metus.
Pasak B. Berkowitzo, iš pirmo žvilgsnio tipiška CŽV Žvalgybos direktorato analitiko darbo vieta nesiskiria nuo kitų tyrimo organizacijų: ant stalo - keli telefonai (vienas - miesto, kitas - saugaus ryšio) ir kompiuteris. Tiksliau - net du, naudojantys vieną ekraną. Pirmasis prijungtas prie vidinio CŽV tinklo ir naudojamas dirbti su įslaptintais duomenimis. Antrasis - prie interneto, “viešas”. Persijungti nuo vieno kompiuterio prie kito galima pasinaudojus “paskirstymo dėžutės” jungikliu - nereikia papildomo ekrano, pelės ir klaviatūros.
Beveik visas kasdienis analitikų darbas atliekamas naudojantis įslaptintu CŽV tinklu, prie interneto prijungtu kompiuteriu leidžiama tik naršyti Voratinklį ir siųsti neįslaptintus el. pašto laiškus. Visa neapdorota CŽV gaunama žvalgybinė informacija bei atliktos jos analizės rezultatai kaupiami seno sukirpimo duomenų bazėse, iš kurių dažniausiai naudojama praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurta ir nuo to laiko menkai teatnaujinta CIRAS (Corporate Information Retrieval and Storage) sistema. Per ją pasiekiami CŽV archyvai ir kitų jos padalinių turimi duomenys. Paiešką analitikai gali atlikti pagal raktažodį. Pasak Berkowitzo, nors CIRAS yra pažangesnė už anksčiau CŽV turėtas duomenų bazes, tačiau, palyginti su dabar naudojamomis “išoriniame pasaulyje” - privačiose bendrovėse ar kitose valstybės institucijose - jos galimybės yra labai primityvios. Dar blogesnė padėtis dėl projektų vadybai skirtos programinės įrangos - CŽV išvis neturi įrankių, kurie leistų optimizuoti darbo apimtis ir išteklius, racionaliai paskirstyti užduotis darbuotojams. Tokios darbo organizavimo ir darbuotojų veiklos rezultatų analizavimo priemonės seniai įprastos privačių kompanijų vadybininkams. Daug analitikų darbo laiko padėtų sutaupyti ir paprasčiausi jų kompiuteriuose įdiegti informacijos paieškos įrankiai, pavyzdžiui, “Google Search Appliance”, kurie leistų atlikti loginiais operatoriais pagrįstą paiešką asmeniniuose ar kolegų failuose. Tačiau ir ši galimybė dėl CŽV galiojančių saugumo nuostatų jiems neprieinama - kaip ir asmeninės svetainės slaptame valdybos intranete, kuriose būtų galima pateikti kolegoms ar kitiems vartotojams galinčią praversti informaciją.
Dėl paranojiškos baimės prarasti paslaptis CŽV iki šiol galioja draudimas įsinešti į valdybos pastatus kišeninius kompiuterius, nors perrašyti informaciją iš “slaptų” darbo kompiuterių į šifruojamas laikmenas leidžiama. Anot Berkowitzo, ne mažiau keista ir naudojimosi kompiuterių tinklais tvarka: nors dirbti su slapta informacija skirtas vidinis CŽV tinklas yra sujungtas su ypatingai slaptu JAV gynybos departamento tinklu SIPRNET (Secret Internet Protocol Router Network), kuriuo keičiasi duomenimis Pentagonas ir kitos žvalgybos organizacijos, CŽV Žvalgybos direktorate tėra tik keli tam skirti terminalai. Ne ką geriau ir dėl įslaptinto elektroninio pašto: tie analitikai, kuriems suteiktos SIPRNET vartotojų paskyros, gali gauti juo siunčiamus pranešimus į savo darbo kompiuterius, tačiau jei nori išsiųsti atsakymą, privalo eiti prie specialių ryšiui su SIPRNET skirtų kompiuterių. Toks vienkryptis slaptasis ryšys labai riboja išorinių kontaktų su vertingais informacijos šaltiniais panašiose organizacijose galimybę, gaišina laiką.
Kelios dešimtys JAV žvalgybos tarnybų keičiasi informacija ir naudodamos SIPRNET veikiančią duomenų bazę “Intelink” - savotišką įslaptinto WWW variantą. Nors SIPRNET skirtines bei palydovinio ryšio linijas saugo techniniu lygiu atliekamas šifravimas, kurio algoritmai keičiami po kelis kartus per parą, svarbių dokumentų CŽV nėra linkusi skelbti “Intelink”, ir dėl tokio uždarumo mažėja informacinių mainų efektyvumas ir operatyvumas.
Apibendrindamas CŽV darbuotojų naudojamų IT sprendimų kasdienybę, B. Berkowitzas pastebi, kad dėl mažiausiai 5 metais įvertinto atsilikimo nuo privačiame versle paplitusios praktikos labiausiai kaltas CŽV įsišaknijęs požiūris: lig šiol darbuotojams kalama į galvą, kad aukštosios technologijos - tai pavojus, o ne nauda ir galimybės. Jomis pradedama naudotis tik spaudžiant būtinybei. Būtent dėl šios priežasties tik palyginti neseniai ant žvalgybos analitikų darbo stalų atsirado prie interneto prijungti kompiuteriai. Informacijos mainus apsunkinanti vienkrypčio patikimo ryšio su išore sistema, primityvios duomenų paieškos ir struktūrizavimo galimybės, vis dar nepripažinti darbo kokybės ir našumo vertinimo programiniai įrankiai neleidžia išnaudoti visų “žvalgybos smegenų centro”, kuriam saugi, bet laisva informacijos sklaida būtina kaip oras, galimybių.
