- Mieloji, nesinervink. Tai visai nesunku. Prašau tai padaryti dėl manęs. Na, kodėl tu kiekvieną kartą atsisakinėji? Na, tai užtruks mažiau nei minutę, o naudos - nesuskaičiuosi. Kodėl tau nemalonu? Argi mes svetimi žmonės? Argi tu nemyli manęs? Paklausyk ir daryk kaip sakysiu - užtenka kaprizus rodyti.
Jis pradeda nervintis.
- Paklausyk, mieloji. Paprasčiausiai paimk į rankas ir užmauk. Nereikia raukytis. Nereikia laikyti paėmus dviem pirštais. Paimk normaliai. Rankomis. Švelniai švelniai. Truputį ištempk, tempk tempk, - nebijok. Tai guma, ji elastinga. Dar patempk ir uždėk. Pradėk nuo tos vietos ir užtempk. Dar, dar, taip, kad glaudžiai liestųsi su oda, nes kitaip viskas bus šuniui ant uodegos. Dar... Šaunuolė... Kvailė!!! Kvaile, skauda! Paleisk! Plaukus peši, idiote!
- Pats idiotas! Kodėl aš tau turiu užmauti? Ir išvis kam to reikia, ožy nelaimingas!
- Kam, kam. Todėl, kad mes jau ne vaikai ir turim rūpintis saugumu! Jau kelios dienos kaip dulkinamės, o tu niekaip negali išmokti. Sakė man tėvas - laikykis kuo toliau nuo blondinių. Nepaklausiau. Kokio velnio susidėjau su tokia kvaile!..
- Kokio velnio aš susidėjau su išprotėjusiu sadistu!.. Nė vienas vyras nevertė manęs tai daryti!
Verkia. Jis po truputį atsileidžia.
- Na dovanok man. Aš pasikarščiavau. Užpykau, kad tu nenori man padėti. Tu suprask - aš noriu, kad man padėtum tik tu. Maža kas gali atsitikti, o aš nepasiruošęs. Pradėkim iš naujo. Vis tiek reikia išmokti, nes dabar neramūs laikai, o tu net dujokaukės užmauti nemoki. Na, pasiruošk...
