Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Siekdami kuo efektyviau padėti iš įkalinimo įstaigų į laisvę išleistiems asmenims spręsti užimtumo problemas, organizuoti laisvei besirengiančių nuteistųjų konsultacijas darbo rinkos klausimais, supažindinti juos su darbo paieškos metodais, Lietuvos darbo birža ir Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Kauno darbo biržos direktorius Augustinas Keturakis įsitikinęs, jog minėta sutartis duos apčiuopiamą naudą. Žinoma, jeigu buvę įkalinimo įstaigų gyventojai tikrai norės susirasti darbą ir turėti pragyvenimo šaltinį...
Nuskriaustieji...
Nuolat besidomint laisvę praradusių asmenų gyvenimu, ne kartą teko girdėti graudžių istorijų, kuomet buvę kaliniai guodėsi niekaip negalį pritapti laisvojoje visuomenėje, nes čia yra visaip skriaudžiami. Gyventi tarp mūsų jiems sunku pirmiausia todėl, kad niekas nenori priimti į darbą, na, o kai pragyvenimo šaltinis tampa miražu, kelias atgal į koloniją būna labai trumpas.
Kauno nakvynės namų paslaugomis pernai pasinaudojo 185 žmonės. Net 40 iš jų - buvę įkalinimo įstaigų gyventojai. Turėdamas beveik dešimties metų darbo šioje įstaigoje patirtį, nakvynės namų direktorius Zenonas Abromavičius yra įsitikinęs, jog buvę nuteistieji darbštumu nepasižymi. Visų pirma dėl to, jog ilgą laiką praleidę už grotų jie visiškai aptingsta, be to, būna įpratę prie be jokių pastangų gaunamų paslaugų - juk nuteistiesiems nereikia rūpintis, kuo kiekvieną dieną prikimšti pilvą, ant ko atsigulti, kuo užsikloti. Šiuo metu darbdaviai turi didžiulį pasirinkimą (dabar neretai žmonės, net turį aukštąjį išsilavinimą, sutinka šluoti gatves, kad tik turėtų už ką pragyventi), todėl puikiai suprantama, jog kurį laiką valgę kalėjimo duoną (ir ypač - ne vieną kartą) "samdiniai" jų visiškai nedomina. Taigi darbą buvusiems kaliniams susirasti išties gana sunku.
Z. Abromavičiaus teigimu, į nakvynės namus dažnai užsuka ūkininkai net ir iš tolimesnių Lietuvos rajonų, ieškodami žmonių, sugebančių dirbti įvairius ūkio darbus net ir žiemą (prižiūrėti gyvulius, mėžti ir t. t.). Deja, direktorius jiems nelabai ką galįs pasiūlyti, nes, visų pirma, sunku per trumpą laiką pažinti asmenį, kurį reikia rekomenduoti ūkininkui. Juk nesinori, kad šis apviltų. Pasitaikė atvejų, kai ūkininkai atvažiuodavo ieškoti juos apvogusių, turtą sugadinusių ar kitaip pakenkusių "samdinių"... Tiktai ant rankos pirštų galima suskaičiuoti asmenis, kurie pas ūkininkus išbūna pusmetį ir grįžta neapvylę darbdavių.
Kitiems buvusiems nuteistiesiems darbo pasirinkimą varžo policijos priežiūra. Į laisvę anksčiau laiko paleisti asmenys turi nuolat "prisistatyti" pareigūnams, kiti privalo naktį praleisti tik nurodytoje (ten, kur yra registruoti) gyvenamojoje vietoje. Todėl jiems išvykti dirbti tolėliau ir ilgesniam laikui tiesiog nėra galimybės.
Mokytis ir dar kartą mokytis...
Pagal specialią programą 2001 metais Vyriausybė skyrė lėšų buvusiems nuteistiesiems persikvalifikuoti, įsigyti profesiją. Pernai Kauno darbo birža pasiuntė mokytis įvairių specialybių (daugiausia - siuvėjų, virėjų, stalių-stalininkų bei vadybininkų) 36 tokius asmenis. Tik aštuoni iš jų kursų nebaigė, o dar penki mokosi iki šiol. Darbo biržos duomenimis, baigę kursus darbą gavo 5 asmenys, ką veikia ir kaip panaudoja įgytas žinias likusieji - nėra žinoma. Minėtos įstaigos Darbo rinkos politikos programų skyriaus viršininkė Vita Pranaitienė patikino, jog kiekvienam į Darbo biržą besikreipiančiam buvusiam nuteistajam siūlomi kursai, deja, didelio noro mokytis nėra. Viena iš pagrindinių priežasčių - pernelyg žemas išsilavinimas. Juk norint įgyti specialybę, reikia būti baigus pagrindinę mokyklą... Paprastai tokie asmenys gali dirbti tiktai pagalbinius darbus, tačiau lyg susitarę jie atsisako viešųjų darbų... Atrodo, jog to daryti neleidžia kalinių vidaus taisyklės, nes nė vienas nėra įsitikinęs, jog po kiek laiko vėl neatsidurs už grotų. Tuomet ir bus prisiminta, ką jis veikė laisvėje...
Nori daug uždirbti
Pagal galiojančius įstatymus iš kolonijos sugrįžęs ir Darbo biržoje laiku užsiregistravęs asmuo pusę metų gauna bedarbio pašalpą. Deja, iki šiol Kauno darbo birža registruodavo ekskalinius, net ir neturinčius paso (pagal turimą pažymą iš įkalinimo įstaigos), o šiemet ši išimtis nebus taikoma, nes bankas be paso neatidarys sąskaitos (paprastai pašalpos nemokamos grynaisiais). Beje, iki šiol kai kurie buvę kaliniai tuo naudojosi teigdami, jog pasą pametė arba jį pavogė. O dažniausiai savo asmens dokumentą jie būdavo pardavę, nes visos įkalinimo įstaigų administracijos padeda įsigyti pasus jų neturintiesiems. Pasibaigus pašalpos gavimo laikui buvę kaliniai dar gali kreiptis į socialinės rūpybos skyrius ir gauti pašalpas. Deja, jos taip pat skiriamos ribotam laiko tarpui - keliems mėnesiams. Toliau žmogus turi pats aktyviau ieškotis darbo... Kauno darbo biržos Klientų aptarnavimo skyriaus viršininkė Lorita Baltrušaitienė įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus (tarp jų - ir buvęs nuteistasis), jeigu iš tiesų nori dirbti, darbą tikrai susiras, tiktai reikia būti aktyviam. Reikėtų keisti požiūrį ir į viešuosius darbus, nes jie gali tapti tramplinu rimtesniems užsiėmimams. Juk įgyjama patirties, atsiranda įrašų socialinio draudimo pažymėjime, didesnių galimybių gauti paramą... Beje, Darbo biržos darbuotojas nustebino vienoje iš Pravieniškių kolonijų atlikta apklausa, per kurią nuteistieji pareiškė laisvėje sutiksią dirbti tiktai gaudami ne mažesnį kaip 2 000 - 3 000 litų atlyginimą... Tokį norą tiesiog sunku komentuoti.
Kolonija neišmoko gyventi
Kauno nakvynės namų direktoriaus Z. Abromavičiaus duomenimis, Kauno mieste bei rajone geriausiu atveju tik maždaug 10 procentų grįžusiųjų iš įkalinimo vietų susiranda nuolatinį darbą. Viešuosius darbus vis dėlto linkę dirbti iki 20 procentų buvusių kalinių, o apskritai kokius nors darbus (ir atsitiktinius) dirba apie 40 procentų. Kyla klausimas, iš ko gyvena likusieji? Dalis jų gauna bent minimalias senatvės arba invalidumo pensijas, kitus remia ar išlaiko giminės, artimieji.
Pasak Z. Abromavičiaus, didelė dalis nuteistųjų yra sutrikusio intelekto, internatų ar kitų vaikų globos įstaigų auklėtiniai. Tokių žmonių niekas neišmoko gyventi. Jie nemoka elgtis su pinigais, planuoti išlaidų. Kauno nakvynės namų direktorius prisiminė vieną gyventoją, pusę amžiaus praleidusį už grotų. Gavęs 150 litų pašalpą šis vyriškis įsivaizdavo, kad tai labai dideli pinigai, ir visiškai nesuvokė, kad juos galima išleisti labai greit. Sumanęs aplankyti gimines, gyvenančius Vilniaus rajone, iš sostinės pas juos vyriškis nuvažiavo taksi, dar šį bei tą nusipirko ir per savaitėlę jo pinigėliai ištirpo. Savaime suprantama, jog 15-20 metų praleidęs kolonijoje žmogus visiškai atitrūksta nuo realybės, užmiršta, kaip reikia elgtis su pinigais.
Kalbinti buvę nuteistieji nieko įdomaus nepasakė. Dauguma jų (neturinčių darbo) tikino po truputį besiruošią kelionei atgal į koloniją, nes laisvėje ne gyvena, o egzistuoja. Jie atvirai pripažino, jog atsidūrus už grotų nereikės laužyti galvos... Kiti pašnekovai kalėjimo sienų prisiminti nenorėjo. Justinas J. (teistas du kartus) guodėsi, jog ne vieną dieną mina įvairių įstaigų duris, tačiau kol kas išgirdo vienintelį atsakymą - darbo nėra. Ar jis iš tiesų aktyviai bando susirasti legalų pragyvenimo šaltinį - sunku pasakyti.
