Remigijus RAINYS
Atrodo, jog dauguma šalies gyventojų tiesiog įtikėję premjero Algirdo Mykolo Brazausko fenomenu: visi kaltinimai ir įtarinėjimai nuo jo nuteka tarsi nuo žąsies vanduo. Dažniausiai mūsų gerbiamas ir mylimas gaigalas net nepasipurtęs lieka sausas ir švarus, į kokią balą jį bebandytų įmurkdyti negeranoriai oponentai. Tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo, tad vis dažniau premjero balse pasigirsta nepasitenkinimo ir susierzinimo gaidelės, rodančios, jog net olimpinei ramybei yra ribos. Taigi, nors ilgametė A. Brazausko tvirtovės apsiaustis jo oponentams neleido galutinai sugriauti nė vieno gynybinio bokšto, bet jie vis dar neatsisako vilties taranuoti ir pagrindinių vartų.
Šį kartą sunkioji artilerija patikėta ganėtinai abejotinos reputacijos šauliui. Kaip rašo "Respublika", bankrutavusio EBSW koncerno veiklą tiriančiai Seimo laikinajai komisijai pareiškimą atsiuntė praeityje buvęs leidėjas, kuris teigia, kad 1992 metais Algirdo Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) naudojosi EBSW finansine parama. Buvęs "Vasario koncerno" prezidentas teigia, kad prieš 1992 metų Seimo rinkimus pas jį atvyko Vytautas Petkevičius ir prašė, kad jo vadovaujama leidybinė organizacija atspausdintų 68-iems A. Brazausko vadovaujamos partijos kandidatams į Seimo narius bukletus bei kitą agitacinę medžiagą. Vėliau esą atvyko ir kiti LDDP veikėjai (L. Linkevičius, G. Kirkilas ir Malinauskas), su kuriais anot J. Banevičius, buvo susitarta dėl bukletų atspausdinimo, paruošimo, sumaketavimo ir atsiskaitymo už darbą. Sutartą sumą, leidėjo teigimu, asmeniškai sumokėjo EBSW vadovas G. Petrikas.
Ar sumokėta sutarta 30 000 litų suma, neva teiravosi ir pats A. Brazauskas. Anot J. Banevičiaus, papildomai į "Vasario koncerno" sąskaitą buvo pervesta ir daugiau pinigų, o tai galėjo būti EBSW priklausančių organizacijų lėšos, nes apie šiuos pervedimus teiravosi pats G. Petrikas. Buvęs leidėjas sakė, jog L. Linkevičius dalį sumos jam sumokėjo grynais pinigais, tačiau tai neva buvusios pasenusios Vokietijos markės, kurių bankas nepriėmė. J. Banevičius tikina, jog turi visa tai liudijančius dokumentus, tačiau jų viešai kol kas neparodė. Visi užsakyti bukletai buvo per tris paras išspausdinti tuometinėje "Raidės" spaustuvėje. Buvęs leidėjas tikina išsaugojęs bendrovės "Laikraštis Vasaris" pagamintus bukletų maketus.
Krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas paneigė bet kokias sąsajas su EBSW ir J. Banevičiumi. Buvusios LDDP ir dabartinių socialdemokratų rinkimų strategas teigė, kad niekada nėra kalbėjęs nei su G. Petriku, nei su J. Banevičiumi, o centrinis rinkimų štabas nieko nėra pas juos užsakinėjęs. Mestus kaltinimus absurdu pavadino ir buvęs LDDP veikėjas, o dabar nuolatinis Lietuvos atstovas Šiaurės Atlanto taryboje ambasadorius Linas Linkevičius. Jis teigė, kad tėra girdėjęs apie J. Banevičių ir tuomet jo leistą laikraštį, kuriame buvo spausdinami visokiausi pramanai. Laikinosios Seimo komisijos pirmininkas Algis Rimas gauto skandalingai pagarsėjusio veikėjo pareiškimo plačiau nekomentuoja, nes nėra konkrečių įrodymų. A. Rimas neatmeta, kad toks pareiškimas gali būti padiktuotas pykčio, nepasitenkinimo ir simpatijų kai kurioms partijoms. Pasak jo, komisija susisiekė su laiško autoriumi ir paprašė pateikti jo turimą medžiagą bei dokumentus, tačiau J. Banevičius taip nieko ir nepateikė. A. Rimas pastebėjo, jog rinkimai vyko 1992 metais, o EBSW susikūrė 1994 metais, tad klausimas apie rinkimų finansavimą esą nėra visai logiškas. O jeigu prieš rinkimus dar nebuvo EBSW, tai ji ir negalėjo prieš rinkimus finansuoti LDDP. Tad išeitų, jog jei pilietis Petrikas, duodamas pinigus piliečiui Banevičiui, ir pažeidė kokius nors įstatymus, tai už savo veiksmus tik šie du vyrai ir turi atsakyti.
Kitu frontu "artilerinį paruošimą premjero šeimos apkasų frontui" vykdo konservatorių vadovaujama opozicija. Nors generalinė prokuratūra neįžvelgė "Draugystės" viešbučio privatizavime jokių neteisėtų veiksmų, tačiau gavę leidimą susipažinti su nutrauktos bylos medžiaga Seimo nariai Jurgis Razma ir Rimas Dagys mano, jog tyrimas atliktas aplaidžiai. "Ekstra žinios" rašo, kad 13 garsiosios bylos tomų atskleidžia "Draugystės" viešbučio peripetijas ir aukštų pareigūnų atsakomybės stoką bei dar sykį rodo, kad užtenka turėti patikimą užnugarį ir su valstybės turtu galima daryti ką panorėjus. Pasak dienraščio, akivaizdu, kad dvi draugės - Kristina Butrimienė - Brazauskienė ir "Lukoil - Baltija" vadovo žmona Birutė Paleičikienė - dalijosi viešbutį savotiškais metodais. Sąlygas tam sudarė Prezidentūra, kurioje tuo metu šeimininkavo prezidentas A. Brazauskas (iš pradžių Prezidentūra paprašė vyriausybės perduoti jai "Draugystę", o po to - įtraukti viešbutį į privatizuojamų objektų sąrašą).
Byloje sukaupti dokumentai atskleidžia savotiško privatizavimo modelį, kuriuo pasinaudojo K. Butrimienė. Ji drauge su savo vyru Antanu Butrimu supirkinėjo akcijas iš smulkiųjų akcininkų, o kiek vėliau ėmėsi didesnio akcijų kiekio įsigijimo sandorių. Pasak "Ekstra žinių", sutuoktiniai Butrimai per savo veiklos viešbutyje metus buvo čia įrengę vos ne akcijų biržą - akcijos ėjo iš vienų rankų į kitas, tačiau oficialaus jų registravimo nebuvo. Vis labiau įsukdamas akcijų perpardavimo karuselę, A. Butrimas pardavė savo akcijas B. Paleičikienės bendrovei "Vaizga", kuri, sulaukusi ketvirtojo aukciono, kai akcijų kaina nukrito, nupirko 33 procentus akcijų. Oficialiai K. Brazauskienė, pateikusi aukcionui "Vaizgos" dokumentus, tvirtina, kad ji atliko tik kurjerės vaidmenį. Tačiau realiai viešbučių versle nedalyvavusi "Vaizga" šias akcijas netrukus pardavė vienai užsienio kompanijai, kuri jas sugrąžino jau K. Brazauskiene suspėjusiai tapti "Crowne Plaza" virtusios "Draugystės" šeimininkei. Nors, pasak "Ekstra žinių", galima tik įtarti, kam buvo naudinga sukti tokius akcijų ratus, tačiau prokuratūra tokias machinacijas akcijomis pavadino teisėtomis ir tyrimą nutraukė.
