Leidykla “Scena” išleido dar vieną knygą, skirtą teatrui - “Regimantas Adomaitis. Mintys scenos paraštėse”. Teatro istorikai, dažnai retoriškai deklaruodami mintis apie jaunus žmones, kurie neužsiima istorija, nesupranta, kad skylės, padarytos įprasminant dabartį, labai greitai tampa ta pačia istorija. Toks atvejis yra ir šis.
Knyga pasirodė teatrologės, leidyklos “Scena” įkūrėjos Rasos Andrašiūnaitės dėka. Teatro korifėjus - kitaip Regimanto Adomaičio nepavadinsi - iki šiol taip ir nesulaukė nė vienos amžininko knygelės. Kelis dešimtmečius sukęs teatro smagratį, jis taip ir liko daugiau pastebėtas svetimšalių (jie tiesiog daugiau yra analizavę jo kūrybą nei Lietuvoje).
Apdovanojimų šis teatro liūtas yra gavęs nemažai: LTSR nusipelniusio artisto vardas (1973), LTSR liaudies artisto vardas (1979), Vokietijos (VDR) nacionalinė premija (1981), LTSR valstybinė premija (1982), TSRS liaudies artisto vardas (1985), Gedimino III laipsnio ordinas (1997). Tačiau jo kūrybos analizė taip ir liko tik pavieniuose straipsniuose. Tik kino kritikui Sauliui Macaičiui tai pavyko geriausiai padaryti. O lygybės ženklas, dedamas tarp R. Adomaičio kino ir teatro vaidmenų, yra sąlyginis. Akivaizdu, kad teatras yra pirmoje vietoje. Tą byloja ir aktoriaus mintys, išsakytos šioje knygoje, ir biografiniai faktai.
Be Danos Rutkutės išsamesnio straipsnio apie R. Adomaitį, atminty skrajoja dar pora interviu - ir viskas. Visa kita - trumpi, pavieniai prisilietimai. Todėl naują knygą visų pirma tenka įvertinti kaip tam tikros duoklės atidavimą šiam kilniam aktoriui.
Dažnai kalbama apie vieną ar kitą teatrą, vieną ar kitą režisierių. R. Adomaitis - atskira teatrinė sistema. Jis ypatingas ne vien talentu, bet žiūrovų ir jo santykių fenomenu. Lietuvoje, kur žvaigždžių sistema niekada neturėjo ir vargu ar turės tokį atviraširdišką gyvenimą kaip kai kuriose kitose šalyse, vienas iš išimčių yra Regimantas Adomaitis.
Šiandien net epizodiniuose vaidmenyse išvydusi šį aktorių, žiūrovų salė “subanguoja”, pasigirsta aplodismentai. Jį myli, atpažįsta, dėl jo eina į teatrą. Ir tai yra ne vien aktorinės kokybės dėka. Pirmiausia žiūrovai jame išskiria žmogų - jo stotą, aristokratiškumą, o vėliau aktorius užburia galutinai: jis salę valdo plačiausiu spinduliu.
Knygos “Mintys scenos paraštėse” didžiąją dalį užima aktoriaus samprotavimai apie jo pažintą, atrastą, pagrįstą teatrą. Todėl ši knyga tampa kaip dar vienu vadovėliu teatro pradedantiesiems. Aktorius dažnai kukliai primena, kad tai tik jo pastebėjimai, kad tai tik jo išgyvenimai, kurių knyginę “būseną” tiksliai nusako mintys apie “Altorių šešėlį”: “Skaitau ir matau save, savo klaidžiojimus, abejones, svyravimus, kančias. Liudo kunigystėj aš matau savo fizikos mokslų pasaulį, o jo poezijoj - savo meilę teatrui... Aš dabar gyvenu dvilypį Liudo gyvenimą. Kada gi pagaliau ateis išsivadavimas?” Tai rašyta 1955-1962 metais, bet labai tiksliai nusako aktoriaus neatsitiktinį kelią į teatrą.
“Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda. Tokioje būklėje aš visuomet daug geriau suvaidinu, geriau įsijaučiu.” Tokios atviros išpažinties šiandien jau nebeliko. Ypač teatrinėj padangėje, kur nuolatinis kaukių nešiojimas prigyja kaip natūrali “būsena”. Regimantas Adomaitis - išimtis. Šis aktorius - didysis romantikas. Jis impulsyvus ir veržlus, savyje nešiojasi devynioliktojo amžiaus “ligą”, kuria sirgo ne mažos, bet didžios sielos, ne vidutinybės, o genijai. Jo siela poetiška. Šia knyga R. Adomaitis lyg dar kartą ištaria, jog romantizmas gyvas ir šiandien ir negali mirti, kol nemirė menas ir nepagydyta kuriančios asmenybės vienatvė.
“Aš laimingas, kad esu aktorius ir galiu gyventi savo herojų gyvenimą. Aš galiu užmiršti savo gyvenimą, savo skausmą, liūdesį ir gyventi kitame pasaulyje.”
R. Adomaitis nekuria “Dešimt Dievo įsakymų”, jis tik sukuria septynias siektinas nuostatas:
1. Išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena.2. Nepraeit abejingai pro įvykius.3. Visada atvirai pareikšt savo poziciją, o ne pasilikt ją sau.4. Nevaizduot protingesnio ir sąmojingesnio, negu esi.5. Iš tragiškiausių situacijų išeit su šypsena.6. Būt užimtam ne savimi, o kitais.7. Niekuomet nesakyt už akių to, ko negali pasakyti į akis.
Viskas lyg ir paprasta, tačiau itin brangintina. Aktorius, rašydamas savo samprotavimus apie teatrą, vis pabrėžia, kad šioje knygelėje vengta bet kokio asmeniškumo, tačiau beveik kiekviename puslapyje matyti jo subjektyvi teatro pajauta. Perfrazuojant jo cituojamą Friedrichą Nietszchę (“Pianistas, grojantis didžio kompozitoriaus kūrinį, sugros geriausiai, jei privers mus užmiršti autorių ir mums atrodys, tarsi jis pasakoja savo paties gyvenimo istoriją”), tampa regima, kaip kalbantysis apie teatrą pasakoja savo paties gyvenimą.
“Tikras aktorius yra tas, kuriam namie “ankšta”, kurį kankina noras palikt artimuosius, mylimąją, netgi patį gyvenimą. Namie jis jaučiasi tik scenoje.” Labai brangi ir iki šiol jo kolegų knygose nepastebėta pilietinė pozicija. Rašydamas apie 1970-uosius, aktorius pastebi: “Aplink pavargę, susirūpinę, nedraugiški, veidai be šypsenų. Vergų veidai... Ir psichologija vergiška: už nugraužtą kaulą pasiruošę ranką laižyt. Jei nenori meluot, sukčiaut, gudraut - esi kvailas, glušas, juokingas, kaltas. Taip, kaltas, jei nepriimi visuomenės veidmainystės. Kaltas... šalyje, kur viešpatauja Blatas, kur norint nusi... greit reiks gaut raštišką leidimą, prieš tai apėjus daugybę institucijų.” Tai nėra šiandienos prisiminimai apie praeitį. R. Adomaitis - retenybė - išdidus lietuvis, turintis įgimtą garbės jausmą. Prisiminkime, kokioje terpėje jam apskritai teko dirbti, kokie politiškai angažuoti buvo jo kolegos?
Sovietmečiui jis skelia antausį lyg nieko ir neneigdamas. Jam užtenka kelių retorinių sakinių, tuo viskas ir pasakyta: “Bažnyčią panaikino, o ar yra kas ją pakeistų?” Jis visa tai išgyvena krauju: “Nebenoriu eiti į sceną. Depresija. Pavargau ar išsekau? Nei emocijų, nei noro”.
R. Adomaitis tiki teatru iki pamišimo. Knygoje jis kalba apie “paslaptį”, kurios įminimui burtažodžio ieško daug garsių menininkų. “Aktorius turi būti burtininkas, pasakantis žiūrovui PASLAPTĮ.” Jo kiekvienas išėjimas į sceną tolygus ne vien rizikai ar savianalizei, bet maksimaliam susitapatinimui su kuriamu personažu, sutapatinimui savęs su tais, kurie sėdi salėje ir dar atviri pažinti tariamas tiesas. Tai aktorius, priklausantis tiems vienetams, kurie niekada scenoje nesiilsi, juos visada lydi deganti, karščiuojanti aistra. Pats autorius apie tai rašo: “Bene pagrindinė aktoriaus savybė turėtų būti aistringumas. Bet koks vaidmuo be aistros - nulis”.
R. Adomaitis neakivaizdžiai konstatuoja nuolatinę savo “dileminę” būseną. Prisimindamas savo kai kuriuos gyvenimo periodus, jis “išduoda” viso savo gyvenimo kelio nepaliaujamus svarstymus apie kūrinio kokybę, apie save sudėtingame spektaklio audinyje. Tai ypač ryšku jo svarstymuose apie “Mažvydą”.
Prisimindamas “Kaligulą” Kaune, R. Adomaitis vėl atsigauna, pabrėždamas savo begalinį ryžtą rizikuoti. Jis visais laikais buvo atviras naujovėms. Šiandien mes tą matome, stebėdami jį “Oidipe karaliuje”.
Skaitant knygą, galima pastebėti ir pauzių, kurios lyg ir savaiminės, tačiau peršasi mintis, kad aktoriaus dienoraščiuose jos yra sodriausios, tik pripildytos ypatingų išgyvenimų, kurių mums aktorius neišduoda. Jis lieka aristokratu. Jam neaktualu landžioti po juoduosius labirintus ar pilstytis pamazgomis. Kalbu kad ir apie 1987-1990 metų pauzę.
Ši knyga reikalinga ne tik jaunimui. Ją ima skaityti daugelis teatro žmonių. Apie ją klausia patys tikriausi teatro išpažinėjai: aprengėjai, rekvizitininkai. Regimantas Adomaitis teatre - ne vien aktorinė sąvoka. Jis - didžiojo Teatro dalis.
