Antiutopija - gana populiarus fantastinės literatūros ir kino žanras, kur paprastai rodoma netolima ateitis, kuri nuo dabarties skiriasi tuo, kad viskas pakrypo į blogąją pusę. Pavyzdžiui, įvyko atominis karas, robotai užvaldė žmones arba įvyko kokia biologinė ar geologinė katastrofa.
Kine šis žanras yra mėgstamas tiek kino kūrėjų (režisierių), tiek jo pardavėjų (prodiuserių), nes pirmiems leidžia realizuoti savo kūrybines ambicijas, o antriems - uždirbti gerus pinigus. Ką tik mūsų kino teatruose pasirodęs filmas “Po 28 dienų” (“28 Days Later”, 2003 m.) yra klasikinė antiutopija, derinanti abu minėtus žanro bruožus - futurologines idėjas ir įtemptą siužetą.
Karingi kovotojai už gyvūnų teises užpuola laboratoriją Londone, kur laikomos beždžionės. Su jomis atliekami keisti eksperimentai - šalia narvų stovi keletas monitorių, kurie nuolatos rodo įvairius prievartos vaizdus - išvaikomas demonstracijas, karą, teroristinius išpuolius. Dar keistesnis vieno iš mokslininkų perspėjimas gyvūnų išlaisvintojams - neatidaryti narvų, nes beždžionės yra užkrėstos “įniršiu” (rage). Mums visiems puikiai pažįstamas žodis, bet labai neįprastas užkrato apibūdinimas. Šiaip ar taip, po 28 dienų iš Londono miesto su daugiau nei 10 milijonų gyventojų lieka tuščios gatvės, po kurias klaidžioja prievarta užsikrėtę žmonės. Jie netekę bet kokių žmogiškumo bruožų ir siekia tik vieno - surasti sveikus žmones ir juos tiesiogine prasme sudraskyti į gabalus.
Nors siužeto užuomazga gali atrodyti pernelyg tiesmuka, bet filme ji trunka tik keletą minučių ir daug įdomesni dalykai prasideda po 28 dienų. Jaunas vaikinas atsibunda visiškai tuščioje ligoninėje ir, kaip vėliau pasirodo, tuščia ne tik ligoninė, bet ir visas Londonas. Tuščias Londono centras (Big Benas, Parlamentas ir t.t.) atrodo įspūdingai ir puikiai nubrėžia ribą, kuri ir rūpi filmo kūrėjams, ir apie kurią liudija filmo pavadinimas. Senasis pasaulis išnyko, turime gyventi iš naujo. Dar vakar galėjome tikėti policija, vyriausybe, socialinės rūpybos sistema ir asmens teisėmis, o šiandien atsiduriame pasaulyje, kuris išlaikęs išorinius senuosius atributus (Londonas juk neišnyko), bet kuris veikia pagal visai kitus principus.
Vienokia ar kitokia “gilesnė” siužeto prasmė netrukdo žiūrėti filmo kaip gero trilerio, kuriam būdinga nedirbtina įtampa ir netikėti siužeto posūkiai. Veikėjų charakterių vystymąsi irgi labai įdomu sekti. “Po 28 dienų” - vienas tų labai retų filmų, kuris turėtų patikti ir veiksmo, ir psichologinio filmo gerbėjams. Jei dar prisimintume, kad ir siužetas nėra kvailas, tai galima pradėti giedoti filmui ditirambus.
Pagaliau ir filmo garso takelis lygiuojasi į kitus filmo privalumus. Keistas disko stiliaus ir alternatyvaus, dekadentinio roko mišinys ne tik iliustruoja filmą, bet lyg perkelia jį į keistą sapno erdvę. Nors įtemptas siužetas neleidžia “medituoti” apie tai, bet filmą galima pavadinti sapnuojamu košmaru. Tokį įspūdį tik sustiprina lyg tyčia nedidelis filmo kūrėjų dėmesys tokioms detalėms - kur dingo viso Londono aukų lavonai arba kaip galima užsikrėsti įniršiu. Filmas drąsiai kuria savo erdvę, kurioje gali orientuotis tik pagal paties filmo nurodomus orientyrus.
Filmą režisavo Danny Boyle’as, kuris tapo tikra įžymybe po “Traukinių žymėjimo” (“Trainspotting”) ekranizacijos 1996 m. Filmas tapo absoliučiu lankomumo rekordininku Didžiojoje Britanijoje (jį yra aplenkęs tik “Keturios vestuvės ir vienerios laidotuvės”) ir vienu populiariausių europietiškų filmų apskritai. “Po 28 dienų” panašus į pastarąjį tuo, kad taip pat yra ir nekvailas, ir gerai suręstas.
Pabaigoje derėtų pridurti, kad atidžiai sektumėte filmo įvykius. “Seržanto” monologas, kurį išgirsta pagrindinis filmo veikėjas, yra raktas į filmo prasmę.
Komentarams - [email protected]
