Kino filmų ciklas “Egzotiškasis Tolimųjų Rytų kinas” tęsiasi ir “Skalvijoje” jau galite pamatyti japonų režisieriaus Sabu juostą “Pirmadienis”. Tai ironiškas pasakojimas apie jaunuolį (Shinichi Tsutsumi), nuėjusį į draugo laidotuves ir pakliuvusį į keistą istoriją, kuri galėjo ateiti nebent į narkotinių medžiagų apsvaigintą galvą.
Kino filmų ciklo sudarytojai gerai dirba savo darbą, rodomi filmai nuosekliai formuoja Tolimųjų Rytų kino vaizdą. Tailando režisieriaus Pen-ek Ratanaruang filmas “69” nustebino originaliu siužetu ir subtiliu humoru, o japono Takashi Miike “Kino bandymai” išgąsdino, nors atrodė, kad tokios pirmykštės emocijos nyksta šiuolaikiniame refleksyviajame kine. “Pirmadienis” gerai papildo ciklą, pateikdamas kiek labiau pramoginio tipo kino pavyzdį, kuris vis dėlto nesikrato ir rimtesnio kino ambicijų.
Japonų režisierius Sabu gerai žinomas Japonijoje, nors pirmiausia išgarsėjo Europoje. “Pirmadienis” dalyvavo 2000 m. Berlyno kino festivalyje ir laimėjo FIPRESCI apdovanojimą, kuris suteikiamas tarptautinės kino kritikų draugijos. Japonijoje, pasak paties režisieriaus, jis turi daug gerbėjų, bet vietos kino kritikai jį ignoruoja. Gal tai užgautos režisieriaus ambicijos, bet, šiaip ar taip, Sabu jau pripažintas kino režisierius ir jo filmai laukiami su susidomėjimu.
“Pirmadienio” pasakojama istorija ir keista, ir labai juokinga. Kaip dažnai mėgsta šiuolaikiniai kino režisieriai, rimtos temos čia svarstomos ironiškai ir lengvai, nesistengiant pateikti aiškios pozicijos ar tuo labiau problemos sprendimo.
Jaunuolis atsibunda nykiame standartinio viešbučio kambaryje. Jis neprisimena, kaip čia pakliuvo. Šalia gulintis laikraštis jam praneša, kad jau praėjo dvi dienos, kai jis išėjo į savo draugo laidotuves. Pirmi sugrįžtantys prisiminimai ir yra apie tai. Guli pašarvotas velionis - jaunas vaikinas, šalia gedi draugai, motina ir sesuo. Staiga paskambina velionio gydytojas ir praneša, kad per neapsižiūrėjimą iš jo kūno nepašalintas širdies stimuliatorius, kuris būtinai sprogs kremuojant kūną. Aparatą galima neutralizuoti, perkerpant raudoną laidelį. Tam dar būtina ir prapjauti krūtinę. Bendru sutarimu ši užduotis patikima vienam iš velionio draugų, pagarsėjusiam tuo, kad mėgsta krapštytis automobiliuose. Šokiruotas jaunuolis prapjauna krūtinę ir pamato aparatą, ant kurio matyti du (!) raudoni laideliai. Vienas iš jų perkerpamas ir velionio krūtinė virsta fejerverku. Tai pirmų penkių filmo minučių siužetas.
Filmas pabrėžtinai drastiškas, nors kartu aiškiai stengiamasi prajuokinti. Todėl, pavyzdžiui, “Kino bandymai” atrodė kur kas brutalesni. Ir pats režisierius Sabu pripažįsta, kad jo filmai nėra tokie rimti ir juos iš dalies galima būtų priskirti pramoginiam kinui. Nors, kita vertus, ribos tarp pramoginio ir rimtojo kino pašalinamos - vienas iš šiuolaikinio ne tik Rytų, bet ir Europos ar Amerikos kino bruožų.
“Pirmadienyje” daug alkoholio. Alkoholį net galima būtų vadinti pagrindiniu siužeto varikliu. Vieną siužeto posūkį nuo kito paprastai skiria scenos, kuriose pagrindinis herojus “papildo degalus”, t.y. geria alkoholinius gėrimus, - pradžioje alų, vėliau viskį ir degtinę. Iš čia filmas įgauna ritmiškumą - audringas siužetas, trumpas atokvėpis, kurio metu pagrindinis herojus lyg mėgina suvokti, kas su juo vyksta, tada vėl keli gurkšniai viskio ir į naujus nuotykius su buteliu rankoje.
Išsigandusius galiu perspėti, kad filmas nėra lėkštas - čia ne japonų “nacionaliniai ypatumai”. Filmo prasmė slypi giliau nei girti nuotykiai. O tai, kad čia tiek daug alkoholio, neturi gąsdinti, nes mūsų visų gyvenime jo ne tiek jau ir mažai, tad gana pagrįsta skirti šiai temai didesnį dėmesį.
Atskiro pagyrimo nusipelno ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Shinichi Tsutsumi. Šis aktorius vaidino visuose keturiuose Sabu filmuose. Tsutsumi vaidmuo “Pirmadienyje” įspūdingas savo tikroviškumu, nors filme labiau dominuoja siužetinė linija, todėl aktoriaus darbas lieka antrame plane.
“Pirmadienis” - įdomus filmas, geresnis, nei dauguma didžiuosiuose kino teatruose rodomų, bet net sunkiai su jais palyginamas. Augant amerikietiško komercinio kino įtakai, katastrofiškai smunka jo kokybė, kur kas įdomesni atrodo toli nuo Holivudo sukurti filmai. Tolimųjų Rytų ir ypač Japonijos kinas - vienas iš tokio tipo kino pavyzdžių.
Na, o “Pirmadieniu” šis filmas pavadintas todėl, kad jame dominuoja sunkūs ir tiršti pirmadienio atsiminimai apie nežinia kur ir kaip praleistą, bet labai audringą savaitgalį.
Komentarams - [email protected]
