Mano draugė Vika savo pirmąjį automobilį - VAZ-2106 - įsigijo dar 1995 metais. Vos gavusi vairuotojos pažymėjimą, nusprendė pasivažinėti. Pasikvietė ir mane. Kadangi nelabai pasitikėjome savo jėgomis, nusprendėme "treniruotis" toliau nuo sankryžų, šviesoforų, pėsčiųjų perėjų. Trumpiau tariant, vėlų vakarą pasukome į užmiestį. Kelias lygus, tuščias, žiguliai rieda be jokių kaprizų. Važiuojame 10, 40 minučių. Įtampa atslūgo, pasitikėjimas sugrįžo, tad pasitarusios nusprendėme apsisukti ir grįžti atgal. Tik automobiliui mūsų sprendimas, matyt, nepatiko. Jis staiga ėmė trūkčioti, "čiaudėti" ir sustojo. O aplink jau naktis. Mus apėmė siaubas ir panika. Užmiesčio kelyje jokių žibintų, o automobiliai, važiuojantys pro mus, atrodė kaip tikri monstrai, kuriuose sėdi žudikai, vagys, maniakai ir prievartautojai. Panikos apimta liguista mūsų fantazija piešė vis klaikesnius vaizdus. Mobiliojo telefono tada dar nė viena neturėjom ir pagalbos nebuvo iš kur sulaukti. Sukaupusios paskutinius drąsos likučius ėmėme stabdyti pravažiuojančius automobilius. Vienas sustojo ir išlipo "krūtas" vyrukas.
- Kas atsitiko? Kuo galiu padėti?
Trumpai paaiškinom. Vyrukas atsidarė kapotą, kažką pakrapštė, pavalė, pajudino. Paskui sėdo prie vairo, pasuko užvedimo raktelį ir... išlipo.
- Taigi benzinas baigėsi. Kaipgi mašina važiuos?!
Matydamas mūsų sumišimą, vyrukas dalykiškai tarė:
- Neliūdėkit. Dabar truputį pasiurbsit ir iki degalinės "nusigausit".
Po šių žodžių suakmenėjome. Mūsų abiejų galvose buvo viena mintis - maniakas prievartautojas. Nevalingai ėmėme trauktis atatupstos. Vyrukas, matyt, suprato mūsų baimę ir mintis, tad suskubo paaiškinti:
- Ne, ne! Ne ta prasme. Negalvokit nieko bloga. Aš turiu galvoje, kad iš mano automobilio bako pasiurbsit porą litrų benzino, kad galėtumėt pasiekti artimiausią degalinę.
Laimei, mūsų pasivažinėjimas baigėsi laimingai, tačiau ausyse dar ilgai skambėjo "dabar pasiurbsite..."
