Kareiviška lauko skalbykla - lyg miražas
Irena ZUBRICKIENĖ
Nors nuo seno kuriami anekdotai apie itin taupius suvalkiečius, tačiau Marijampolės sostinėje vykusi šventė paneigė tokią neva šykštuolių "etiketę". Miestelėnus linksmino kariškiai: grojo karinis orkestras, buvo demonstruojama bataliono turima įdomesnė technika ir ginkluotė, vyko sportinės varžybos su kariais, savo sugebėjimus rodė lėktuvų pilotai, žiūrovai buvo kviečiami paragauti kareiviškos košės. Pastarasis gundymas sulaukė menkoko marijampoliečių dėmesio, nes buvo labai karšta ir valgyti nesinorėjo.
Be kitų kariškių siūlomų įdomybių, stadiono pakraštyje buvo pastatyta civilių žmonių aplinkoje turbūt nematyta įranga - lauko dušai ir lauko skalbykla. Prieš renginį marijampoliečiai buvo raginami atsinešti skalbinių ir įsitikinti, kaip sparčiai ir švariai dirba kareivėliai, valdantys specialią techniką. Tačiau per 7 darbo valandas prie lauko skalbyklos ir dušų teritorijos buvo priėję tik keli smalsuoliai ir įdomybių ieškantys žurnalistai. Čia visą dieną atokaitoje vargęs ir nuobodžiavęs kareivis vis neigiamai sukiojo galvą: interesantų su skalbiniais ar norinčiųjų atsigaivinti po dušu dar nebuvo nė vieno, bet iki pabaigos, tikėtina, atsiras. Žmonės mieliau ėjo prie čia pat tekančios Šešupės - braidžiojo, prausėsi veidą ir rankas.
Galiausiai smalsi marijampolietė Nijolė, panūdusi įrodyti, kad suvalkiečiai vis dėlto privalo pasinaudoti nemokamai teikiama paslauga, vieno aukštesnio laipsnio kariškio pasiteiravo, kiek dar laiko veiks lauko skalbykla - ar ji spėsianti atsigabenti iš namų didelį nešvarios patalynės nešulį? Moteris buvo nustebinta ir "nusodinta": jai patarta skalbinių nesinešti, nes kareiviai vis tiek nieko neskalbsią - mat skalbimas labai brangiai atsieinąs... Taip ir liko Nijolė nesupratusi, kam reikėjo garsiai skelbtis, gundyti ir vilioti, jeigu neketinta nieko parodyti...
Ričardo MOCKAUS nuotr.:
- Kareiviška lauko skalbykla marijampoliečių šventėje stovėjo lyg miražas
