Irena ZUBRICKIENĖ
Kas sakė, kad pensininkas giliame Lietuvos kaime - tik dejuojantis, prašantis ir kenčiantis varguolis? Albiną Rimskienę (75 m.) tokie žodžiai žeidžia.
- Ne amžiaus tarpsnis, o žmogaus būdas, jo siekiai ir jo vidinė kultūra kiekvieną charakterizuoja taip, koks jis ir yra! - įsitikinusi atokiame Rudėnų kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti garbaus amžiaus moteris.
Pirmiausia ponia Albina ne vieną nustebino, kai, 40 metų pragyvenusi Kaune, staiga nusipirko seną vienkiemį giliame kaime ir jame apsigyveno. Moteris neslepia: sutuoktinį buvo nelengva prikalbinti keisti gyvenamąją vietą ir įprastą, patogų gyvenimo būdą, nes jis gimęs, augęs Kaune ir niekada į nieką jo neišmainęs. O Albiną traukė - būtent gimtasis Suvalkijos kaimas.
- Jeigu iki šiol būčiau gyvenusi mieste, kažin kokia dabar būčiau? - tarsi pati savęs klausė Albina. - Ką ten būčiau veikusi, kai išėjau į pensiją, kur būčiau tiek judėjusi ir tiek sveikatos bei stiprybės iš gamtos gavusi? Visą gyvenimą dirbau tokį darbą, kad mane apnuodijo chemikalai, todėl gyvybiškai reikėjo gryno oro. Dabar prie pat namų - miškas. Tai ir yra mano gyvybės šaltinis.
A. Rimskienė, gamtos apdovanota meniniais talentais, kadaise baigė Telšių dailės mokyklą (buvo iš pirmosios laidos) ir įgijo tekstilininkės specialybę. Jos diplominis darbas buvo austinis grindų kilimas. Sėkmės palaiminta absolventė gavo paskyrimą dirbti Kaune, "Audiniuose". Čia, fotolaboratorijoje, ir darbavosi beveik 40 metų! Specialistė vadinamąja rastrine technika perkeldavo dailininkų arba savo sukurtus projektus ant audinių. Taigi sovietų laikais lietuvių pirktų įvairių medžiagų raštai ir ornamentai buvo ir ponios Albinos išmonės bei profesionalumo rezultatas. Šios moters buvę kolegos dar mena, kokį originalų projektą ji buvo pagaminusi - tuometinio Sovietų Sąjungos vado Leonido Brežnevo spalvotą portretą ant šilko. Tai buvęs užsakymas iš Rusijos - dovana garbintajam vadui jo 70-mečio proga nuo visos Sovietų Sąjungos chemijos pramonės darbuotojų. Albina prisimena, kad tuokart gautas netikėtas užsakymas kiek sutrikdė "Audinių" vadovybę, nes niekas nedrįso rizikuoti - esą nors ir nukopijuoti, bet vis tiek buvo baugu, kad didžiausio tuometės partijos klerko atvaizdas ant šilko neišeitų su 6 akimis ar 3 nosimis! Surizikavusiai Albinai atlikti užsakymą pavyko puikiai.
Dabar tos atsakomybės ir rizikos akimirkos mylimame darbe - tik nostalgiškas Albinos prisiminimas. Jau tik prisiminimas - ir kartu su sutuoktiniu nugyventas gyvenimo etapas: Aloyzas Rimskis mirė prieš beveik 5 metus. Iš pradžių nenorėjęs kaimo, bet per 12 metų prie jo labai pripratęs, guvus pensininkas savo vienkiemyje remontuodavo automobilius ir džiaugdavosi turįs naudingos veiklos. Kartą gruodį viename Rimskių sodybos pastate kilo gaisras. Aloyzas su pagalbininkais spėjo daug turto apsaugoti, net neapdegė, bet vėliau lemtingai paslydo ant gaisravietėje susidariusio ledo, kai gaisrininkai vandeniu buvo supylę nemenką plotą. Baigėsi tuo, kad traumą lydėjo komplikacijos, gangrena, ir po kelių savaičių Aloyzas mirė.
- Štai tiek laiko jau esu viena šiame vienkiemyje, tačiau nesijaučiu vieniša, nes vienatvę dievinu, - ne pagal amžių jaunu balsu žaismingai kalbėjo ponia Albina. - Nieko nebijau, nes turiu gerą keturkojį sargą ir tą vidaus reikalų ministro Raimondo Šukio Suvalkijoje išgarsintą policijos apsaugos "mygtuką", kuriuo prireikus galiu operatyviai išsikviesti ir greitąją pagalbą. Niekada man nebuvo, kad žvalgyčiausi po kampus ir mąstyčiau, kuo gi užsiėmus. Kiemas didelis, namai dideli - mano pomėgiai taip pat bekraščiai.
Į aštuntąją dešimtį įkopusi Albina gali pasigirti puikiai matanti, todėl visada jos kambaryje yra pradėtas mezginys - megztinis anūkėms, liemenė vienturčiam sūnui, gyvenančiam Kaune, ar įdomaus ir sudėtingo mezgimo suknelė mažajai proanūkei. O kur dar knygos, laikraščiai, šeimininkės pokalbiai su laikomais naminiais paukščiais, galų gale - televizorius...
Tačiau didžiausias Albinos Rimskienės pomėgis - pjaustyti medį. Žinovai sako, kad šis amatas Lietuvoje - išimtinai vyrų. Tad ponia Albina - maloni ir stebinanti išimtis.
Moteris sakė, kad pirmasis jos pjaustinėlis buvo medinis vąšelis megzti, kurį ji pati, niekieno nepamokyta, nusidrožė iš pagaliuko būdama vos 9 metukų, nes tokio darbo įrankio reikėjo pamokoms. Po to medžio dirbinių Albina negamino, tačiau medžiams visada kažkodėl skyrė ypatingą dėmesį - juose ji įžvelgdavo daug sąsajų su žmogaus gyvenimu.
Tekstilininkės pomėgis puošniai pjaustinėti medį atgimė jau turint ūgtelėjusią šeimyną, kai buvo įsigytas sodas už Kauno. Jame šeimininkė pati viską projektavo ir kone viską dekoravo pjaustytais medžio ornamentais. Sako, prie judraus kelio, Vanagynėje, esančio gražaus sodo sustodavo pasižiūrėti net labiausiai skubantys pravažiuojantieji - taip jis akį traukdavęs.
2002 metais Albina, prieš tai paslaptingai kone kasdien užsidarydavusi atskiroje savo vienkiemio patalpėlėje kone pusantrų metų, sukonstravo ir pastatė itin puošnų kryžių, žymintį kelio posūkį į Rimskių sodybą. Masyvus, saulę primenančiu ornamentu puoštas kryžius švyti iš tolo. Kiek kruopščiai išpjaustytų lentučių į jį sudėta, Albina neskaičiavo, tačiau kievieną žiūrovą tai priverčia nustebti. Aplinkui kryžių - tokia pati tvorelė. Prieš keletą metų ją buvo apardęs atklydęs atitrūkėlis bulius, tad meistrei teko vėl "kalbinti" medį. Iš kitų pakelės kryžių aiškiai išsiskirianti grožybė traukė ir gretimų kaimų gyventojų, ir iš toliau atvykusiųjų, ir muziejininkų dėmesį. Albinos panašių darbų, dvelkiančių protėvių tradicijomis, panoro turėti ir savo sodybas gražiai tvarkantys žmonės. Kai kas pagarbiai kalbėjo iš nuostabos: "Kur rasi Lietuvoje kitą tokią bobutę, kuri, sulaukusi 70 metų, pradėtų ir šitaip gražiai pjaustytų medį?.."
- Dabar jau neužsiimu pjaustymais, nes sveikata nebeleidžia ilgai būti vienoje vietoje ir tik sutelkus dėmesį į lentelę, - lyg ir apgailestavo Albina. - Juk tai sunkus darbas: primityviai pasidedu lentelę ant kelių, uždedu ant jos savo pasiruoštą ornamento brėžinį ir pjaustau medį. Taikau, kad viena lentelė tiktų prie kitos. Jeigu netinka - iš naujo pjaustau kitą.
Dar vienas toks didelis Albinos darbas - išpjaustytomis lentelėmis aptverta jos vyro kapavietė Karmėlavoje (Kauno r.), kurios centre - vėlgi saule (gyvenimo simboliu) puoštas masyvus kryžius (mirties simbolis). Anot moters, tai paskutinė jos dovana vyrui, apie kurią net sūnus nežinojo, nes motina darbuodavosi vėl pasislėpusi savo patalpėlėje. Albinos teigimu, iš drebulės padarytas, pinoteksu nudažytas ir aukščiau iškeltas kryžius turėtų išsilaikyti keliasdešimt metų.
Medžio pjaustinėjimus vyriškiems darbams priskiriančius žmones nustebintų ir Albinos namuko remontas: kai po gaisro iš jo beliko molinės sienos, šeimininkė pati susitvarkė gaisravietę, po vieną susitempė, išsimatavo ir sukalė lentas - perdangą, pamažu surentė stogą, paskui pati iškalė plokštėmis ir šiandien turi beveik įrengtą patalpą, tinkančią maloniai atokvėpio minutei. Čia - taip pat pensininkės rankų darbo stalas, mažos taburetės, pačios daryti laiptai ir iš lentelių išpjaustyti puošnūs turėklai.
- Matyt, kitaip gyventi negaliu ir nenoriu, - teskėstelėjo rankomis Albina Rimskienė, paklausta, ar nebūtų buvę lengviau kviestis į pagalbą remontininkus.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.: - Nors metai daro savo, Albinos jaunatviškas požiūris ir manieros, įdomūs pomėgiai negali nestebinti - Ši moteris kadaise pagamino valdininkų užsakytą dovaną L. Brežnevui - Šį pakelės kryžių Albina pasislėpusi gamino apie pusantrų metų - Pjaustytomis lentelėmis bei stilizuotu kryžiumi papuošta ir Albinos vyro kapavietė Karmėlavoje - Pensininkė savo rankomis susiremontavo molinių sienų pastatą po gaisro - Laiptai ir stalas - irgi pačios šeimininkės rankų darbas
