Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas savo dekretu 65 metų Kauno apygardos teismo teisėją Vytautą Antaną Vilutį atleido iš pareigų, pasibaigus jo įgaliojimų laikui. Buvęs ilgametis teisėjas (1965 m. pradėjo dirbti Kaišiadorių rajono liaudies teisme teisėju, 1971-aisiais tapo to teismo pirmininku, po to pustrečių metų teisėjavo Aukščiausiajame, o nuo 1995 m. sausio 1-osios - Kauno apygardos teismuose) buvo priverstas susitaikyti su tokiu sprendimu ir nusivilkti teisėjo mantiją. Netrukus jis tapo advokatu.
- Ar šis gyvenimo lūžis jums buvo netikėtas?
- Jam ruošiausi iš anksto, nes kai teisėjui sukanka 65 metai, pagal įstatymą baigiasi jo darbo kadencija. Kadangi turėjau pavyzdžių, jog kai kuriems teisėjams įgaliojimai buvo pratęsti iki 70 metų amžiaus (Teismų įstatymas numato, jog teisėjo įgaliojimai gali būti pratęsti tol, kol baigiamos nagrinėti jo pradėtos bylos), dėjau visas pastangas, kad šie įgaliojimai būtų pratęsti ir man. Tačiau kuomet pamačiau, jog šis reikalas stringa, pradėjau rūpintis savo ateitimi - kartu su žmona įsirengėme advokatų kontorą. Nesinorėjo ilgai būti bedarbiu... Teismų taryba, gavusi prezidento prašymą, jog nelaukiant, kol užbaigsiu bylas, aš būčiau atleistas iš teisėjo pareigų, jam neprieštaravo ir pakėlė rankas, nors aiškiai matė, kad duodamas tokį nurodymą prezidentas pažeidžia įstatymą.
- LR prezidentas pažeidinėja įstatymus?
- Teismų įstatyme yra numatyta, jog Teisėjų tarybai pritarus, prezidentas gali pratęsti teisėjo kadenciją iki jam sukaks 70 metų. Kitas Teismų įstatymo reikalavimas - teisėjui turi būti leista pabaigti jo pradėtas nagrinėti bylas. Štai šį įstatymą prezidentas ir pažeidė.
- Kaip jums atrodo, ar buvo rimtų priežasčių, dėl kurių prezidentas priėmė tokį sprendimą?
- Per tuos metus nesu padaręs kokio nors pažeidimo, dirbau stabiliai. Mano nuosprendžiai nebuvo nei keičiami, nei naikinami. (Teisėjo nuosprendžių teisėtumas - 96 procentai. Šis rodiklis yra geresnis nei bendras Kauno apygardos teismo (95,88 proc.) ir šalies teismų nuosprendžių teisėtumo (94,10 proc.) vidurkis - R. P.). Iki šios dienos nežinau, kam nepatikau... Buvau netgi nuvažiavęs pas prezidento patarėją Oną Buišienę, nes išgirdęs, jog yra tam tikrų trukdžių, norėjau pasišnekėti, išsiaiškinti. Deja, nieko konkretaus (dėl kokių priežasčių negalima pratęsti mano įgaliojimų) man nepasakė. Taip ir liko neaišku, iš kur ir kokį kirvį jie ten iškasė...
- Yra žinoma, jog jūs iš tiesų palikote daugiau kaip 10 nebaigtų nagrinėti baudžiamųjų bylų...
- Taip, tikrai palikau 11 baudžiamųjų bylų, kurias teko nagrinėti arba dalyvauti jas tyrusių teisėjų kolegijose. Kai kuriose buvo likę išklausyti paskutinį teisiamojo žodį, kitose sudėtingose bylose buvo apklausti Alytaus, Lazdijų rajonų kaimuose gyvenantys garbaus amžiaus sulaukę asmenys... Liko vadinamoji "Bremeno muzikantų" byla, kur grupė teisiamųjų kaltinami Alytaus rajone gyvenusios senutės nužudymu. Ji jau buvo baigiama nagrinėti - belikę išklausyti teisminius ginčus ir rašyti nuosprendį. Kitam teisiamajam, savo motinos nužudymu kaltinamam Algimantui Maruškevičiui, turėjo būti suteiktas paskutinysis žodis ir paskelbtas nuosprendis. Didelis darbas buvo atliktas nagrinėjant ir gana sudėtingą aštuoniolikmetės kaunietės V. Dadurkaitės nužudymo bei išniekinimo (vadinamąją aukštojo pilotažo) bylą, kurioje iš tikrųjų reikėjo gana kruopščiai padirbėti, rimtai paanalizuoti įrodymus, kad vėliau būtų galima rasti tą racionalųjį grūdą... Deja, dabar naujiems teisėjams jas reikės nagrinėti iš naujo. Į posėdžius vėl privalės atvykti visi (net ir mano apklausti) liudytojai, proceso dalyviai...
- Kaip vertinate kaltinimus, jog specialiai vilkinote bylų nagrinėjimą, bandydamas bent tokiu būdu prasiilginti teisėjo darbo kadenciją?
- Taip, tai girdėjau, tačiau Teismų tarybai paaiškinau, jog kiekvienas teisėjas tuo metu (birželio mėnesį) buvo susikaupęs daug bylų dėl to, jog dauguma teisiamųjų, jų gynėjai dėjo visas pastangas įvairiausiais būdais atidėlioti bylų nagrinėjimą iki naujųjų baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimo. Būtent tik dėl šios priežasties ir susikaupė tiek bylų. Vien pažiūrėjus, kada tos bylos gautos, jokio vilkinimo negalima įžvelgti. Visos jos naujos.
- Ar galite prisiminti, kokios jau išnagrinėtos bylos jums įsiminė ilgesniam laikui?
- Greičiausiai tai būtų viena iš paskutiniųjų bylų, kuomet iki gyvos galvos buvo nuteisti Kėdainių žudynių vykdytojai, "Marafono" gaujos nariai R. Baratinskas, S. Narkevičius, V. Gembutas. Šios bylos nagrinėjimas tęsėsi lygiai metus. Galiu drąsiai tvirtinti, jog paprastų bylų nebūna - kiekviena turi, kaip mes sakome, savo dvasią, su kuria reikia susigyventi. Iš pirmo žvilgsnio gali būti labai paprasta, vieno epizodo baudžiamoji byla, bet iš tiesų ji būna labai sudėtinga tiek įrodymų surinkimo, tiek vertinimo ir tyrimo atžvilgiu. Kita byla gali būti didžiulės apimties, bet lengvai išnagrinėjama. Žinoma, nagrinėjant tokias bylas tenka įdėti daug darbo, daug rašyti, galvoti priimant sprendimą. Kitą kartą ir naktį prabudęs galvodavau, kaip ir ką reikės daryti...
- Visuomenėje yra susiklosčiusi nuomonė apie teisėsaugininkams daromą spaudimą. Dabar tikriausiai galite drąsiai atsakyti, ar per visą savo beveik 40 metų teisėjo darbo kadenciją patyrėte kokį nors spaudimą?
- Teisėjas šiuo atžvilgiu privalo turėti labai stiprius šarvus, nepasiduoti jokiems spaudimams. Turime pavyzdžių, kai labai aukšti valdžios vyrai pradėjo kištis į bylas, o paskui Strasbūras priteisė labai dideles pinigų sumas... Štai ir dabar prezidentas kviečiasi prokurorą ir nurodinėja, kaip tirti bylas. Tai negerai, nes tai - tam tikras spaudimas teisėsaugai. Tačiau, atvirai sakant, aš asmeniškai nesu patyręs jokio rimto spaudimo. Gal tai buvo tik pasikalbėjimai.
- Ar buvo momentų, kuomet susimąstydavote, jog reikėtų keisti darbą? Juk jis, kaip jau prisipažinote, nėra lengvas...
- Ar pavargdavau? Taip. Nagrinėjant daugiaepizodines, sudėtingas bylas tekdavo nuosprendį rašyti iki trečios, ketvirtos valandos ryto... Pasikeitę įstatymai teisėjams palengvino darbą - sakykim, sudėtingose bylose dabar galima paskelbti nuosprendžio rezoliucinę dalį, o nuosprendį parašyti paskui, per tam tikrą laiką. O anksčiau buvo griežtai reikalaujama parašyti visą nuosprendį. Juk būdavo momentų, kai laukdavo kitos bylos ir tiesiog nebuvo kur dėtis. Juolab jog nesinorėjo pridaryti klaidų... Tačiau minties nusivilkti teisėjo mantiją nebuvo...
- Kaip vertinate įstatymų kaitą? Ar tai labai atsiliepia teisėjo darbui?
- Įstatymų nestabilumas nėra geras dalykas. Visuomet yra geriau, kai įstatymai stabilūs, kai nusistovėjusi teisminė praktika, žmonės išmokę juos taikyti, žino visus niuansus, smulkmenas, tuomet ir nuosprendį pavyksta lengviau parašyti. Mes suprantame, jog bet kurioje srityje atsiradus pasikeitimams, reikia juos išstudijuoti, prisitaikyti prie naujų reikalavimų, juos suprasti. Teisėjai gali vieną formuluotę suprasti vienaip, Aukščiausiasis Teismas aiškina kitaip... Įstatymus reikia keisti, tačiau prieš tai juos reikia subrandinti, gerai apgalvoti, kaip jie veiks praktikoje. Dabar, staiga priėmus įstatymą, paaiškėja, jog padaryta negerai... O jo keitimas gana sudėtingas. Per visą Nepriklausomybės atgavimo laikotarpį įstatymų kūrimas vyksta labai greitai. Galbūt reikalingas greitesnis tempas, tačiau prieš tai reikia labai gerai juos apsvarstyti. Blogai, kai neįsiklausoma į praktikų pasiūlymus.
- Kaip jaučiatės dabar, dirbdamas advokatu?
- Po dekreto paskelbimo kai kurie laikraščiai parašė straipsnius su antrašte: "Kaip Vilučiui prezidentas nuvilko teisėjo mantiją..." Mane toks pasakymas truputį žeidė, todėl dabar norėčiau, kad jie parašytų: "Kaip teisingumo ministras Vilučiui užvilko advokato mantiją"... Pats perėjimas į kitas pareigas nėra geras dalykas. Yra sakoma, jog žmogui sunkūs trys dalykai: garbiame amžiuje pakeisti darbą, žmoną ir gyvenamąją vietą. Man teko pakeisti juos visus. Atsitiko taip, kad 1995 metais mirė pirmoji žmona. Turėjau pakeisti gyvenamąją vietą, vedžiau antrą žmoną - advokatę, su kuria dabar kartu dirbame, o dabar pakeičiau ir darbą. Matyt, daugiau gyvenime sunkesnių dalykų nebus. Iš kitos pusės - galbūt mes, lietuviai, esame tokio būdo: kai įsitveri į vieną darbą, jo nebepaleidi. O iš tiesų dabar pasijutau visai kitu žmogumi. Maždaug per dvi savaites po mano teisėjavimo pabaigos, atslūgus įtampai (vis dėlto toks prezidento sprendimas buvo nelabai tikėtas), atsirado viena kita byla, pradėjau įsitraukti į naują darbą. Jau turėjau ginamuosius Druskininkuose, Alytuje, dabar - Kaišiadoryse. Ir tuo esu labai patenkintas. Ilgai nelaukiau, nes sėdėjimas be darbo nieko gero neduoda. Birželio 16 dieną prezidentas dekretu atleido iš teisėjo pareigų, o liepos 11-ąją buvau priimtas į advokatus. Dabar ir žmona sako, jog bus mažiau įtampos ir mažiau gadinsiuos sveikatą.
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
