Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nuo šių metų gegužės įsigalioję nauji baudžiamieji įstatymai per vieną akimirką pakeitė iki gyvos galvos nuteisto 33 metų kauniečio Sauliaus Žiūros likimą. Išnagrinėjęs nuteistojo prašymą peržiūrėti bylos medžiagą, rugsėjo pradžioje Vilniaus apygardos teismas kalėjimą iki gyvos galvos pakeitė į 20 metų nelaisvės bausmę. Pasikeitė ir jos atlikimo vieta. 13 metų praleidęs niūrioje bei ankštoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, jaunas vyras perkeltas į Pravieniškių antruosius pataisos metus...
Su Sauliumi Žiūra šių eilučių autorė kalbėjosi 2000-ųjų pavasarį. Tik dabar Saulius patvirtino, jog tai buvo vienintelis jo pokalbis su žurnaliste. Vyriškis apskritai nemėgo viešumos. Tada, daugiau nei prieš trejus metus, nuteistasis kalbėjo, jog savo ateities rožinėmis spalvomis nepiešia ir apie malonės prašymą negalvoja.
- Jei už uogienę sėdėčiau - gal ir būtų galima kalbėti apie laisvę, - sakė tuomet jau 10 metų už grotų praleidęs vaikinas. - O kol kas realiai žvelgiu į gyvenimą, nervai laiko... Man nėra kuo skųstis. Esu tiek pridaręs, kad žmonės mane galėtų akmenimis užmėtyti. Kai čia prasėdėsiu 25 metus, tada ir pradėsiu galvoti, kaip išeiti į laisvę. Yra naivuolių, kurie metus pasėdėję svajoja netrukus tapti laisvi... Negalima savęs taip nuteikti, nes baisiausia, kai per daug įsisvajojęs išgirsti neigiamą atsakymą.
Atrodo, jog pateikęs prašymą peržiūrėti bylą, Saulius didelių iliuzijų neturėjo. Bent jis tikina, jog buvo viskam abejingas. Esą parašęs šį prašymą todėl, kad atsirado galimybė bent šiek tiek pakoreguoti savo likimą.
Saulius buvo suimtas 1990 metų rugpjūtį kaip įtariamasis, nužudęs ir apiplėšęs du taksistus. Abu nusikaltimai buvo įrodyti. Nagrinėjant antrąją žmogžudystę teisiamųjų suole sėdėjo net 10 žmonių. 1992 metų vasario 27 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija S. Žiūrą nuteisė išimtine mirties bausme, tačiau parašius malonės prašymą, po keturių mėnesių tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos.
Kaip ir prieš trejus metus, taip ir dabar Saulius nelinkęs nei savęs teisinti, nei ginti. Jis savikritiškai pripažįsta jokia bausme neišpirksiąs to, ką padarė.
- Dabar man daugiau niekas nerūpi, išskyrus tai, jog visą dieną - nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro - galiu praleisti lauke, žiūrėti į paukščiukus, klausytis jų čiulbesio, - ramiai, be jokių emocijų aiškina Saulius. - Kol kas negaliu kitaip... Vakare gulu tik su viena mintimi, jog atsikėlęs vėl eisiu į lauką ir čia būsiu visą dieną...
Tokios savo būsenos S. Žiūra net nebando kaip nors paaiškinti - tiesiog primena, jog reikėtų pagalvoti, ką gali jausti žmogus, tiek metų 23 valandas per parą išbuvęs uždaroje, mažutėje (sakykim, 8 kvadratinių metų) patalpoje... Kai čia, Sauliaus žodžiais tariant, niekas iš paskos, nebraido ir nešaukia: "Ruki za spinu" (liet. - rankas už nugaros). O juk dar visai neseniai vieną kartą per parą išėjus valandai iš kalėjimo kameros į kiemelį pakvėpuoti grynu oru, girdėdavo tiktai įjungtą beprotiškus garsus skleidusį radijo imtuvą, didžiulį garsų mišinį, kuris lyg kūju daužydavo galvą...
Trylika metų praleidęs kalėjime jaunas vyras nenori apie tai kalbėti. Vienoje kameroje jis gyveno su savo likimo draugu Ričardu, taip pat kauniečiu vaikinu, tačiau apie tarpusavio santykius taip pat nelinkęs atvirauti. Paklaustas, kaip reagavo kolega, sužinojęs, jog Sauliui atsivėrė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vartai, pastarasis atsakė, jog Ričardas džiaugėsi. Išeidamas ir jam palinkėjo sulaukti tokio paties ar bent panašaus teismo sprendimo...
Atsidūręs visiškai kitoje erdvėje (kaip teigia pats, tarsi atsidūręs tarp dangaus ir žemės), jaunas vyras dar nepradeda galvoti apie ateitį. Pataisos namų direktoriaus pavaduotojo L. Demjanovo paklaustas, ar norįs dirbti, susirasti kokį nors užsiėmimą, S. Žiūra kiek nervindamasis atsako, jog apie tai dabar negalvoja, tiesiog tokiems apmąstymams dar neatėjo laikas. Nuteistasis prisipažįsta, jog per šias kelias savaites net nesugebėjo parašyti laiško savo motinai, kurios nematė jau šešerius metus. Saulius patikina manąs, jog mama, brolis ir trys seserys greičiausiai žino apie šį didžiulį jo gyvenimo pasikeitimą... Jis sakė labai laukiąs pasimatymo su artimaisiais, su kuriais pastaruoju metu bendravo vien laiškais, susiskambindavo. Sunkiai besiverčianti mama dabar tikriausiai atras galimybę aplankyti seniai matytą sūnų, su kuriuo išliko stiprūs ryšiai...
52 metų Sauliaus mama Regina iš tiesų jau žinojo, kad jos sūnui teismas pakeitė bausmę, kad jis perkeltas į žymiai arčiau Kauno esančius Pravieniškių pataisos namus. Tai patvirtinantį dokumentą jai atsiuntė šios įkalinimo įstaigos direktorius. Moteris buvo labai nudžiugusi.
- Atrodo, kad jis jau stovi už vartų, kurie vieną dieną prasivers ir pro juos išeis sūnus, - su ašaromis akyse drebančiu balsu savo išgyvenimais dalijasi sunkiai serganti Sauliaus mama.
Ši nemažai sunkumų gyvenime patyrusi moteris prisimena tas akimirkas, kuomet nuteisus sūnų mirties bausme dukra prašė važiuoti su juo atsisveikinti. Tačiau Regina pasakė, jog nevažiuos, nes sūnus negali mirti. Taip ir atsitiko. Dabar viltis sulaukti Sauliaus dar labiau sustiprėjo. Juk, blogiausiu atveju, teks laukti maždaug septynerius metus...
