Daiva NORKIENĖ
Gavę redakcijos užduotį parašyti apie būrėjas, magiją ir būrimo namus, pirmiausia pasibeldėme į vilnietės Jurgos saloną. "Seansas" užtruko valandą. O po to žurnalistei gražia forma buvo parodytos durys ir pagrasinta:
- Tu dar prisižaisi! Oi, tu prisižaisi!
Maždaug prieš mėnesį kita vilnietė burtininkė tvirtino, kad žurnalistę "dar ilgai persekios nemalonumai", nes kažkas į numirėlio karstą įmetė jos nuotrauką.
Kadangi būrėjos kartais būna ne tik teisios, bet ir labai galingos, šių eilučių autorei iš baimės pasišiaušė plaukai. Laimė, tokia bulgarė iš Vilniaus Rassijana paaiškino, jog visus nužiūrėjimus ir užkeikimus nuima... braidymas basomis po rasą.
Pirmas namas plius trečias namas
Vilnietė Jurga - garsi būrėja. Mat jos savaitines prognozes spausdina vieno didelio dienraščio priedas. Šalia prognozių nuolat puikuojasi mistiška kažkokioms apeigoms suklupusios autorės nuotrauka.
- Už tas prognozes per mėnesį gaunu tik po septyniolika litų, taigi dirbu veltui, bet ir tai redakcijai jas vos vos įpiršau, - pažinties pradžioje pasiguodė Jurga. - Man sakė, kad jos nelabai suprantamos. Bet dėl to jos ir vertingos! Tai - šimtmečių patirtis.
Ir būrėja pasiūlė pavartyti vieną iš savo mokslo "vadovėlių" - kažkuo sulietą rusišką knygutę be viršelių.
Jurgos būstas - tai per du aukštus išsidėstęs butas jaukioje Vilniaus senamiesčio gatvelėje. Interesantus būrėja priima palėpėje esančioje patalpoje. Viena kambario siena - nuo grindų iki lubų - knygų lentynos. Tarp jų pastatytas kažkoks senovinis indas ar vaza. Dar - šventas Marijos su kūdikiu paveikslėlis aukso spalvos aptaisuose. Oficialiai tai vadinasi "Jurgos salonu", tačiau greičiausiai čia buvo kokio nors pokario inteligento asmeninė biblioteka (sprendžiant iš to, kad knygų masėje nematyti nė vieno naujesnio leidinio ar šiuolaikiško, neaptrinto viršelio). Ar gana intelektualią nenusakomo amžiaus būrėją su knygų savininku sieja giminystė, ar šį butą ji tik nuomojasi, neaišku. Seniai nemačiusios remonto sienos, šimtų kojų trypti senoviniai laiptai bei skardiniais stogais atšlepsėjęs ir pro langą įsiveržęs didžiulis pilkas katinas "būrimo salonui" suteikė savotiško paslaptingumo ir net, sakytume, stilingumo. "Ragana", senamiesčio palėpė ir katinas - tikrai pavykęs derinys. Pakvimpa: žurnalistei - dviejose ar trijose smilkalinėse rusenančių indiškų smilkalų dūmais, būrėjai, ko gero, pinigais. Keliomis dešimtimis litų, kuriuos ji netrukus pasiims iš dar vienos savo klientės. Jurga dar nežino, kad prieš ją sėdi nelabai patikli laikraštininkė. Todėl ji daug šypsosi, yra maloni ir šiek tiek persistengia demonstruodama savo erudiciją.
- Užsimerkite ir lėtai kaire ranka ištraukite dvylika kortų, - paprašo Jurga. Tada jas išdėlioja ant stalo ratu ir ima vardyti: - Jūsų asmenybė: šešiolikta korta, bokštas, o tai reiškia rizikingą situaciją, - jos rodoma Taro korta vaizduoja aukštą bokštą liepsnojančia viršūne. - Tiesiai prieš jus stovi velnias, taigi jūsų socialinė opozicija (suprask, visi kiti - D. N.) yra nusiteikę labai priešiškai. Labai nekoks derinys: jūs svyruojate, o jums dar ir kenkia.
- Tai, vadinasi, aš eisiu gatve, o mane, silpną, svyruojančią, iš už kampo užpuls su plyta rankose? - aš, tai yra klientė, pageidauju aiškumo.
- Aš taip nesakiau. Sociumas, tai yra kiti, arba, jūsų atveju, velnias (kortoje jis pavaizduotas ilgomis karviškomis ausimis ir "įvielinta" tarsi buliaus nosimi - D. N.) gali būti ir jūsų vyras. Taip, taip, vyras tai nėra jūsų šeima, jis priskiriamas "visų kitų" kategorijai. Bokštas su velniu - blogai, bet jūs turite nusileisti ir būti diplomatė.
Klientė, tai yra žurnalistė, ir vėl nieko nesuprato. Tačiau prisiminusi, jog kito laikraščio visa redakcija Jurgos prognozių nesupranta, tačiau vis tiek spausdina, apsiramino. Jurga juk sakė: nesuprantama, vadinasi, tobula, patikrinta šimtmečių. Toliau sekė dar painesni terminai ir prognozės.
- Dėl jūsų ateities perspektyvų kortos rodo: pirmas namas plius vienuoliktas namas jums reiškia...
- Atsiprašau, aš neturiu ir iki pensijos neturėsiu tiek daug namų, - neištvėriau. - Gal galėtumėte pasiūlyti kokį nors kitą, suprantamesnį būrimo būdą?
Kelis kartus per seansą taip nediplomatiškai pertraukta būrėja įsižeidė.
- Jeigu jums nepatinka, tai galite eiti!
- Patinka, bet ką man daryti, jeigu aš nesuprantu?
- Ne visiems pakanka intelekto tai suprasti!
- Žinoma, bet aš nesu jūsų viešnia. Aš - klientė. Jūsų koordinates gavau paskambinusi į oficialią įstaigą - "Telekomo informacijos tarnybą". Taigi jūs skelbiatės apie atliekamą paslaugą - būrimą, aš jums už tą paslaugą moku. Todėl turėtumėte man viską paaiškinti.
- "Namai" yra kortų pozicijos, ne daugiau. Čia aš ne apie jūsų namus kalbu, - Jurga pagaliau nusileido pernelyg žingeidžiai klientei. Ir per likusį pusvalandį pabėrė puokštę ne mažiau painių rebusų: - Devintas namas plius dešimtas..., popiežius plius imperatorius..., jūsų sociumas per oro ženklą dvynius reiškia...
Pabaigusi visą tiradą ir sublizgėjusi savo intelektu Jurga lengviau atsikvėpė:
- Štai aš jums viską surašiau. Prognozė sudaryta metams į priekį, kai norėsite, galėsite bet kada rasti atsakymus į norimus klausimus.
Paprašiau parodyti, kaip jos tris lapus užimančioje rašliavoje gauti atsakymą apie sergančio artimojo sveikatą. Parodė atsakymą:
- Nestabilių santykių nutraukimas jums išeis tik į naudą!
Suprask, jeigu tas, kuris serga, pasimirs, tau bus didelio džiaugsmo ir gražios naudos.
- O dabar prašyčiau nedidelio interviu mūsų laikraščiui, - sumokėjusi pinigus už išbūrimą žurnalistė jautėsi turinti moralinę teisę ir dar šio bei to paklausti.
Tačiau žavioji, inteligentiškoji Jurga akimirksniu virto furija:
- Tai jums geruoju nesibaigs! Apsimetėte kliente, nesakėte, ko atėjote! Na, jūs prisižaisite, tikrai prisižaisite! - ir be jokių ceremonijų parodė ranka išėjimo linkui.
Dar prieš valandą tai pačiai klientei ji siūlė kavos, diskutavo apie daiktų vertę bei meną ir guodė, jog žurnalistės dar niekas nėra nužiūrėjęs pikta akimi ar prakeikęs, nes "uždėti prakeikimą labai brangiai kainuoja".
- Jūs pamatysit! - prieš užtrenkdama savo buto duris Jurga piktai sužaibavo akimis.
Guodė tik tai, kad tokia vilnietė Rassijana Tribendis šiek tiek anksčiau šių eilučių autorę yra pamokiusi, kaip "nuimti" piktos akies "nužiūrėjimus" ir prakeikimus.
- O, tai visai paprasta! - sakė profesionali raganautoja: - Paprasčiausiai daug vaikščiokite basa po rasotą žolę. Tai išvaiko kerus ir nuplauna sielą...
Pas Tonią, ant skudurų
Viena Vilniaus gatvė garsi ne tik todėl, kad veda į kaimyninės šalies sostinę, Minsko plentą, o tiksliau - sukiužusią trobelę baigiantis miestui žino kone pusė Lietuvos. Lenkų kilmės invalidė močiutė Teklė Kovšin, gimusi 1927-aisiais, kortomis buria kelis dešimtmečius. Apie būrėjus ir magus būta dešimtys straipsnių, televizijos laidų, tačiau rašiusieji apie močiutę Tonią, jos niekada nepašiepė ir nekritikavo. Būrėjos namuose - kraupi netvarka: drabužiai, maisto atliekos, įvairiausi daiktai krūvomis slūgso ant grindų, lovų, krėslų. Tonia - beveik nevaikštanti invalidė. Ne per toliausiai gyvena vos paeinantis, irgi neįgalus, jos brolis.
"Akistatos" žurnalistės lankymosi dieną Tonia "atskleidė tiesą" lentvariškių šeimai. Išvakarėse kažkas sudegino šių Lentvario gyventojų automobilį ir padegė namą. Nelaimėliai įtarė piktavalę kaimynę, tačiau Tonios kortos parodė, kad kaltas "maždaug dvidešimties metų vaikinas". Išburtieji, kuriems iki tol "visada viskas pildėsi", skolintu automobiliu parkurnėjo atgal į Lentvarį - nešti žinių bylą tiriantiems pareigūnams. Beje, Teklė Kovšin niekada iš savo klientų neima pinigų, tik labdarą - maistą, atliekas šunims, katėms ir vištoms bei drabužius. Pas "teisingąją" būrėją klientų netrūksta, žmonėms tenka net po kelias valandas laukti eilėje. Ar atspėja jos kortos, ar ne (šių eilučių autorei "pasisekė" - beveik šimtu procentų atspėjo), bobulė Teklė atlieka puikų guodėjos ir psichologės vaidmenį.
Kunigas apie burtininkus
Apie magus, būrėjus, burtininkus Lietuvos valdžia ir Bažnyčia yra skirtingų nuomonių. Valdžia jų veiklą pateisina: burtininkai, astrologai, magai veikia legaliai ir nebaudžiami. Daugelio (kurie moka mokesčius arba išsipirkę patentą) koordinates oficialiai skelbia informacijos tarnybos, telefonų knygose būrimo namai ir salonai turi atskirą skiltį. Tikėti burtais ar ne, kišti pinigus "kortininkėms" ar pasitaupyti - žmonių reikalas. "Telekomo" informacijos tarnyba "118" pateikė duomenis, kad sostinėje oficialiai veikia penki būrimo salonai, Kaune - keturi, kituose didmiesčiuose - po kelis arba vieną. Tuo tarpu Bažnyčia vienareikšmiškai prieš bet kokią magiją ir burtus.
Vilnietis kunigas ir kapelionas Aušvydas Belickas:
- Būrėjai, siekdami naudos sau, manipuliuoja žmonėmis. Jie suplaka į vieną du pasaulius: dvasinį ir fizinį. Kadangi dvasinis pasaulis kai kuriems yra nelabai suvokiamas, būrėjai tuo naudojais, vaizduodami, kad sugeba žmogui atskleisti kažką tokio, priartinti jį prie paslapties. Sakote, jog močiutė invalidė, nesipelnanti iš savo klientūros, kitokia. Tačiau jos veiklą vertinčiau dvejopai: iš vienos pusės ji atlieka psichologo vaidmenį, ir tai yra teigiama. Bet tokia moterytė skatina žmogų tikėti, jog jo likimas vis tiek nulemtas ir nebėra prasmės ką nors keisti ar stengtis. Taip atimamas pasitikėjimas savo galiomis.
Kodėl einame pas būrėjus?
Iš tiesų, kodėl einame pas būrėjus ir, net nežinodami, ar jų parduota "neapčiuopiama prekė" mums patiks, mokame ir penkiolika, ir penkiasdešimt litų? Ar ne patys tuos neva antžmogius išgarsiname, o šie branginasi - sudaro (dirbtinai?) klientų eiles, kelia kainas? Skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių to pasiteiravo mūsų korespondentė Marijampolėje Irena Zubrickienė.
Laima Zavistauskienė (32 m.), mokytoja:
- Burtų tradicija - senas reiškinys, kaip ir pats gyvenimas. Žmonės ėjo pas būrėjus ir eis, nes, nors ir kaip toli pažengęs mokslas, mūsų dvasinėje srityje yra labai daug nepaaiškinamų dalykų, daug klaustukų, į kuriuos mokslas sako: "Nežinau". Kaip planingai tvarkome savo buitį, taip norėtųsi sutvarkyti ir savo ateitį. Štai tada ir praveriame būrėjų, ekstrasensų, magų duris. Žmogus laukia stebuklo, norėdamas pakeisti varginančią rutiną, tikėdamasis atgimsiančios vilties svajonėms. Atrodytų, keista: lengviau atiduodame pinigus savamokslei būrėjai už jos plepalus, užuot ištiesę juos kvalifikuotam psichologui už jo pokalbių ciklą. Bet juk mes baidomės neišprususios visuomenės nuomonės: aha, lankaisi pas psichologą - tai tu kvailas. Beje, niekas per daug nesigiria ir pas būrėjus apsilankę - vėlgi dėl tos pačios žudančios visuomenės nuomonės. Tokie jau esame - juk anoniminis alkoholikas irgi slepia, kad lanko likimo draugų klubo užsiėmimus.
Ona Mačiulienė (70 m.), pensininkė:
- Vargšai žmonės, viskuo nusivylę, gaudosi tų šarlatanų adresų. Pasitaiko, kad atspėja kokias detales, būdingas daugumai, tai patiki ir kitais tų būrėjų teiginiais. Gerai, jeigu pranašystė džiuginanti - žmogus išeina geros nuotaikos, atsitiesęs, kupinas noro gyventi. O jeigu būrėjas apipila liūdnais faktais? Tada nelaimėliui nors į kilpą lįst - jis visai pribaigiamas. Manau, šarlatanų "savos rūšies medicinos" tikisi liguisti, silpni, kitų aukomis tapę, netekčių sugniuždyti žmonės. Aš tais burtais netikiu - pasikliauju savo nuojauta. O tų "raganų" buvo ir bus dar daugiau - dabartiniais didėjančio nedarbo laikais joms irgi reikia gyventi, užsidirbti. Aš ir pas psichologą eičiau tik iš smalsumo - įdomu, ką "kitoniškiau" jis išmąstys. Aklai juo netikėčiau - atsirinkčiau.
Jūratė Makauskienė (36 m.), įstaigos vadovė:
- Stipri asmenybė pas būrėjus turbūt neina - nebent iš smalsumo ar po lažybų. Eina tas, kuriam tuo momentu labai sunku - rodos, savo jėgomis išsikapstyti neįmanoma. Ir gal gerai, kad nueina, nes vis tiek kuriuo nors savo gyvenimo aspektu gauna kruopelytę vilties, kurios ir ieškojo. Tą dieną jam jau lengviau kvėpuoti, šviesesnės spalvos aplink. Juk paprastai žmonės išgarsina maloniai bendraujančias būrėjas, nestokojančias gyvenimiškų patarimų. Rimtos, gudrios būrėjos greitai "perkanda" kliento nuotaikas ir žino, kaip jį apraminti. Nusivylusiajam tuo momentu to ir pakanka - iš duobės jau išlipta. Kenčiančio žmogaus susitikimas su būrėja jo nevargina, neskaudina, nes nereikia savo gyvenimo padėti lyg ant lėkštutės, kaip reikėtų pas psichologą. Galbūt todėl pastarieji ir yra mažiau populiarūs.
Erika Straigytė (34 m.), žurnalistė:
- Pas visokius būrėjus žmonės eis tol, kol nebus profesionalių psichologinių tarnybų, populiarinančių savo darbą, išpopuliarėjusių realiais suteiktos pagalbos pavyzdžiais, kuriuos pateiks patys žmonės, ir laukiančių dvasiškai sužeistų žmonių.
