Albertas ONIŪNAS
Aplinkos apsaugos Kauno regiono departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Alvydas Glinskis sako, kad konfliktai su pažeidėjais - kasdienybė.
Aplink visas Kauno marias driekiasi regioninis parkas. Tai yra labai geri spąstai iškylautojams. Mat niekas nežino, kas galima daryti parko teritorijoje, o ko ne. Tik aplinkosaugininkai žino, kad jei automobilis stovi arčiau nei 50 metrų nuo kranto, galima reikalauti nuo 150 iki 300 litų baudos. Tas pat, jei ne specialiai tam skirtoje vietoje, pastatyta palapinė ar užkurtas laužas. Kur yra tos legalios vietos, turėtų būti nurodyta stenduose su regioninio parko schema, bet tų schemų kažin ar bent vieną prie Kauno marių rasi. Baudžiama ir už įvažiavimą į regioninį parką, jei keliukas, kuriuo važiuoji, nepažymėtas plane. Kur tą planą gauti - velniai žino. Daugiausia pakiliai ir visai nekonfliktiškai nusiteikę iškylautojai vadovaujasi kelio ženklais - jei ties keliuku "plytos" nėra, vadinasi, įvažiuoti galima. Tačiau jie labai klysta. Tiesa, anot A. Glinskio, jo pareigūnai nepiktnaudžiauja didelėmis baudomis - dažniausiai už ne vietoje pastatytą automobilį tenka mokėti 50 litų. Žinoma, jei vairuotojas nevadina inspektorių žąsinais, gaidžiais ir kitais neprotingais paukščiais.
Gudrūs "kriaušiukai"
Į nedidelį reidą prie Kauno marių ieškoti brakonierių ir kitokių niekdarių išsirengėme su A. Glinskiu ir trimis jo inspektoriais. Pirmiausia - tradicinė, aplinkosaugininkų kasdien lankoma vieta - Kauno hidroelektrinė. Čia dieną naktį siautėja "kabliautojai". Didelis trišakis, svoris ir "meškerė" iš plieninės armatūros - toks eilinio "kabliautojo" įrankis. Tačiau šįkart suveikė brakonierių žvalgyba - jauni vaikinukai nuolat žvalgo elektrinės prieigas ir tik užmatę iki skausmo pažįstamą aplinkosaugininkų džipą, iškart duoda ženklą draugams "kabliautojams". Kol uniformuotieji nulipa nuo elektrinės žemyn, vyrukai savo pitekantropiškas meškeres jau būna įmetę į vandenį arba saugiai paslėpę krūmuose. Taip atsitiko ir dabar. Pareigūnai matė pažįstamus veidus, tačiau jų savininkai ramiai vaikščiojo ir svajingai dairėsi į dangų, akivaizdžiai besigrožėdami gamta. Tarp jų buvo ir toks septyniolikmetis Kriaušiukas. Jo tėvas Kriaušė - vienas žymiausių "kabliautojų". Šis užsiėmimas - jo ir jo abiejų Kriaušiukų gyvenimo būdas. Žvejojama kiaurą parą, o laimikis parduodamas prie prekybos centrų. Tokiais kabliais pavyksta ištraukti iš vandens tik kas penktą užkabintą žuvį. Likusios yra sužalojamos ir vėliau nugaišta. Todėl ir baudos tokiems žvejams didesnės - už vieną karšį - 51 litas. Už pagautą tinklu karšį prisieitų mokėti dešimtį litų.
Meilės įlanka
Kadangi Kriaušių kompanija pasirodė gudresnė, važiuojame pasigrožėti mariomis iš Rumšiškių pusės. Pirmasis posūkis nuo Vilniaus autostrados marių link - neprivažiavus Grabučiškių. Čia, vinguriuodami miško keliukais, kuriais be baimės sulaužyti savo keturratį brolį gali važiuoti, jei tas brolis yra džipas, nusikratome iki vadinamosios Meilės įlankos. Čia tuščia, o šios pasakiško grožio vietos populiarumą išduoda gausiai šiukšlėmis nuklotas krantas. Jau grįždami siaurame keliuke kaktomuša susitinkame vikriai tarp šaknų ir duobių vinguriuojančią nedidelę hondą. Žmonės, susiruošę žvejoti, šiek tiek nuliūdo sužinoję, kad atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Tačiau elgiasi ramiai, gana greitai susitaiko su pusšimčio litų netektimi.
Nepaspruko nė vienas
Kitas posūkis - Grabučiškės. Čia prie pat Kauno marių įrengta nemaža automobilių stovėjimo aikštelė bei poilsiavietė. Automobilių daug. Kiek pasukę į šalį, vos už puskilometrio, atrandame kitą aikštelę. Į ją nuo asfalto veda jau išvažinėti miško keliukai. Joje atradome septynis automobilius, tai yra daugiau nei buvo inspektorių. Viena sidabrinė "bulka" pasinaudojo sąmyšiu ir bandė sprukti, tačiau pareigūnas pėsčias ją pasivijo ir didvyriškai sustojo priešaky. Pažeidėjas sugautas. "Apiformino" visus. A. Glinskis buvo sužavėtas - nė vienas pažeidėjų nepavadino jo pederastu, nepasiūlė ko nors pikantiško, visi ramiai lyg ėriukai stovėjo prie savo automobilių ir leidosi baudžiami. Aplinkosaugininkas spėjo, kad tokia reakcija buvo į redakcijos automobilį su laikraščio simbolika. Pasidomėjus, kaip žmogui, kuris linkęs 50 litų geriau pragerti nei atiduoti aplinkosaugai, elgtis prie vairo regioniniame parke, A. Glinskis kiek pagalvojo. Paprasčiausiai parko teritorijoje reikia važinėti asfaltuotais keliais arba žvyrkeliais, bet jokiu būdu ne miško keliukais ar provėžomis pievose.
Pasukome marių pakrantės ties Rumšiškėmis link. Ten yra vienas labai patogus kyšulys, kuriame užsimaskavus galima stebėti kelis kilometrus pakrantės. Brakonierius gaudyti nėra paprasta. Jei brakonierius valtyje, nuo kranto jo nesulaikysi - nuplauks rodydamas primityvią pirštų kombinaciją, ir tiek. Jei atvažiavo ir pastatė tinklus, jau grįžta - įkalčių nėra, sulaikyti taip pat nėra prasmės. Pagrindiniai momentai, kai pareigūnai itin geidžia pasirodyti, - tinklų statymas, jų traukimas arba kai laimikis vežamas namo.
Pasisekė kaišiadoriškiams
Kol pareigūnų džipas ilsisi įvairuotas į tankius krūmus, o jie patys žiūronais žvalgo Rumšiškių apylinkes, pajudame vietelės, esančios šalia Liaudies buities muziejaus, link. Anot A. Glinskio, čionai su tinklais labai mėgsta atvažiuoti pareigūnai iš Pravieniškių kolonijų. Deja, miške valandėlę pašėrus uodus nė vieno kontrolieriaus sulaukti nepavyksta. Jau sutemus pastebime sąmyšį prie pagrindinio kelio, vedančio į Rumšiškių paplūdimį. Pasirodo, čia Kaišiadorių aplinkosaugininkų vado Drąsučio Štuopio laukė sėkmė. Nuo kalno stebėdamas apylinkes, pamatė tinklą pakrante traukiančius jaunuolius. Drąsutis lėkė keliukais negailėdamas savo naujo automobilio ir spėjo užkirsti kelią brakonieriams. Golfo bagažinėje rastas tinklas, 57 karosai ir 6 karšiai. Žuvėkai visai švieži ir dar gyvi. Protokolas surašomas golfo vairuotojui Evaldui Golumbevskiui ir ekipažui - Linui Kuktai bei Ramūnui Tomkui. Visi jie - Rumšiškių gyventojai.
Bepildant popierius prie pareigūnų privažiuoja automobilis, iš kurio išlipa sunkiai judesius koordinuojantis vyrukas. Jis garsiai šnabžda A. Glinskiui į ausį, prisistato VRM I pulko vado pavaduotoju ir prašo paleisti jo kareivius. Tik nei jis į vadą panašus, nei sulaikytieji į kareivius, kurių du dirba individualioje įmonėje, o trečiasis - moksleivis. Jiems gresia keli šimtai litų "premijos".
Paleisti brakonieriai sulipa į golfą, jo variklis užkaukia, ratai prasisuka vietoje, o žvyras iš po jų lekia ant aplinkosaugininkų automobilio. Taip rumšiškiečiai atsisveikina.
Beje, D. Štuopis žvalgė tas pačias pakrantes kaip ir mūsų, kauniečių, komanda. Tik A. Glinskio vyrai nieko nepamatė... Todėl A. Glinskis į savo pavaldinių klausimą, ar jau važiuosim namo, radijo ryšiu atsakė: "Nė velnio! Sėdėsim pasaloj iki ryto, bet be protokolų negrįšim..."
