Jau kuris laikas Lietuvos žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio centre šmėžuoja kontroversiškoji žiniuonė gruzinė Lena Lolišvili. Prezidentas Rolandas Paksas ir jo aplinka nuo pat inauguracijos pradžios šiai poniai skiria itin garbingą vietą.
Vien tai, kad per inauguracijos iškilmes Katedroje ji pasodinama kur kas garbingesnėje vietoje nei premjeras ar paties prezidento tėvai, rodo ne tik išskirtinę šios personos padėtį naujojo Lietuvos vadovo aplinkoje, bet ir jo paties etikos ir etiketo išmanymo lygį.
Pakankamai prisiskaitėme ir prisiklausėme apie ponios burtininkės “galias”, Dievo balsą, garsiuosius jos pacientus ir net išgirdome grasinimų, kad jos netekusi Lietuva verktų it Gruzija ir nelaimių neišvengtų. Regis, Viduramžių mados, Rasputino ir Hitlerio astrologo, dvaro burtininkų ir juokdarių laikai atgimė XXI amžiaus Lietuvoje.
Tiesą sakant, normaliam, išprususiam valstybės piliečiui nusispjauti, kuo tiki ir su kuo laisvalaikiu bendrauja padebesiais skraidantis prezidentas, bet normaliam piliečiui turėtų būti ne tas pats, kokia šalies vadovo sveikata. Populistiniame rinkimų vajuje pakankamai prisiklausėme apie jo jaunystę, tvirtą ranką, ryžtą ir t.t. O ant Rolando Pakso rinkimų malūno purviną propagandą pylusios bulvarinės “Vakaro žinios” vis linksniuodavo Valdo Adamkaus amžių, nevengdamos jį lyginti su nukaršusiais pasaulio diktatoriais.
Tačiau apie Valdo Adamkaus sveikatą valstybės piliečiai žinojo viską, kiek ir kokių operacijų būta, kaip jis jaučiasi. Prezidentas, kaip ir įprasta Vakarų demokratijos šalyse, nuo savo piliečių nieko neslėpė, netgi prieš rinkimus viešai apie savo sveikatos būklę informavo.
Ir štai po rinkimų tauta iš visagalės valstybės vyrų globėjos ponios Lenos sužino, kad išrinktasis jaunas ir tvirtas prezidentas Rolandas Paksas sirgo nepagydomai mirtina liga, kad medikai buvo praradę viltį ir jei ne stebuklingosios ponios Lolišvili delnai, vanduo, tualetinis popierius ir dar bala žino kas, vargu ar būtų išgyvenęs. Tad kuo gi sirgo ponas Paksas ir kokiu Dievu įtikėjo šamanės gruzinės raginamas? Kaip visa tai susiję su jo fizine ir psichine sveikata? Juk nuo žmogaus sveikatos priklauso jo daromų sprendimų kokybė. O jei tas žmogus šalies prezidentas?
Štai čia ir yra esminis klausimas. Piliečiai turi žinoti, kokia prezidento sveikatos būklė ir ar šaliai svarbius sprendimus jis priims atsakingai, ar veikiamas “stebuklingų” įtakų, slaptos kompetencijos patarėjų, finansinėmis aferomis pagarsėjusių petraičių ir jonaičių. Kita vertus, jei prezidento sveikatos ir dvasios reikalais rūpinasi žiniuonė, tad ko stebėtis, jei nacionalinio saugumo klausimais patarinės baltarusiškų traktorių žinovas.
Jokių burtininkų nereikia, kad suvoktum paprastą liaudies išmintį - “pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu kas tu”. Perfrazavus - “pasakyk, koks tavo šalyje prezidentas, pasakysiu, kokioje šalyje tu gyveni”. Deja, dabar pasaulis turi dar vieną progą pasišaipyti iš Lietuvos. Šalyje, norinčioje tapti europietiška valstybe, dar tebealsuoja viduramžiški papročiai. Katalikų tikėjimą išpažįstantis kraštas tiki reinkarnacija, horoskopais, burtais ir pranašystėmis. Jos vadovams ateitį buria žiniuonė, jie ja tiki ir elgiasi pagarbiau nei su savo valstybės piliečiais. Pas Bažnyčios hierarchus audiencijas pamėgęs katalikas politikas, pasirodo, Biblijos tiesas aiškinasi ne pas kunigus, ne pas jį garbstančius Telšių arkivyskupijos dvasininkus, o pas stačiatikę žiniuonę, kuriai Dievas praneša, kas laimės rinkimus Lietuvoje.
Prezidento spaudos tarnyba apie ponią Lenočką stengiasi nutylėti. Regis, dviprasmiškas tylėjimas arba išsisukinėjimas jau tampa tradicija. Vėluoja ne tik pranešimai apie dažnus pono Pakso telefoninius pokalbius su ponu Putinu, bet kito prezidento “pilkojo kardinolo” Jurijaus Borisovo vizitus į Prezidentūrą. Jie kruopščiai slepiami, kol pats dosnusis rėmėjas apie tai neprasitaria.
Ausis suglaudę tyli ir kiti stebukladarės pacientai - premjeras Algirdas Brazauskas ir sąmokslų teorijų žinovas, eksdiplomatas ir prezidento užsienio reikalų patarėjas Alvydas Medalinskas. Rausti iš gėdos derėtų ir Lenočkos apžavams pasidavusiam ponui Vytautui Landsbergiui.
O kaip visa tai vertina stebuklingais gelbėtojais, nerealiais pažadais tikintys Rolando Pakso rinkėjai? Turbūt gerai, nes kaipgi be burtininkų jam pasisektų įvykdyti savo pažadus. Ir koks gi skirtumas, jei jo stebuklingoji aiškiaregė savo laimėjimus dangsto Rusijos spec. tarnybų “kunigaikščio” V. Marčenkos įvertinimu ir it solidžiu diplomu - virgulininkų profsąjungos liudijimu. Neišprususius žmones mulkinti galima, bet kaip tuomet su pono prezidento išsilavinimu ir savigarba?
Net Dalai Lama atsisakė dviejų savo į ezoteriką linkusių patarėjų, o mūsų valstybės vadovas tebekvėpuoja Viduramžių dvelksmu, mėgaujasi šamanų patarimais. Psichoterapeutai pripažįsta, kad neurotinių sutrikimų turintys, kompleksuoti, nesavarankiški, silpni žmonės kur kas dažniau kreipiasi į ekstrasensus ir visokio plauko netikrus pranašus. Tad ar prie jų priskirtinas ir mūsų prezidentas? Kol jis buvo portfelių ir lėktuvų pilotas, galėjo sau bendrauti su kuo nori. Ir dabar jo reikalas, kuo tikėti ir ką savo namuose garbingoje vietoje sodinti, bet tapęs valstybės vadovu ir savo dešinėje pasisodinęs rūmų aiškiaregę, jis pažeidžia ne tik protokolinius, bet elementaraus padorumo principus. Jo arogantiškas paaiškinimas, esą ponia Lena - jo asmeninis reikalas - neįtikina. Kaip ir tai, kad triukšmą dėl savo reitingų neva kelianti žiniasklaida. Šiuo atveju žurnalistai sąžiningai ir nuosekliai dirba savo darbą - informuoja visuomenę.
Kol kas tik vienintelis kardinolas Audrys Juozas Bačkis išdrįso viešai įvertinti netikros pranašės Lolišvili “dieviškumą”. Jis jautė pareigą savo tikintiesiems. O kaip su ponios Lenos apžavėtais ponais politikais, valstybės vadovais, ar ne laikas būtų atsiprašyti savo valstybės piliečių? Ar jie verti mažesnės pagarbos nei šamanai, patarėjai bei pranašai? Quo vadis, pone prezidente?
www.akiraciai.lt
