Ferdinandas stovėjo prie upės, stebėdamas visokius pakrantėje vykstančius dalykus. Ūmai jo ramybę sudrumstė tęvas balselis.
- Tikrai nenorėčiau tamstos trikdyti, - tarė babaušis, tampydamas Ferdinandą už skverno, tačiau esu ypač smalsus. Todėl pageidaučiau sausainio.
- Nesąmones šneki, tamsta, - nemaloniai apstulbęs atitarė Ferdinandas ir pabūgęs ėmė eiti atatupstas, o dar ir pagaugais.
- Jei tamsta neduosi man sausainio, sugrius štai tas anava tiltas, - su šiais žodžiais babaušis rankute parodė tą tiltą.
Ferdinandas pajuto šaltą Nebūties prisilietimą. Tačiau buvo per vėlu. Tiltas nei iš šio, nei iš to ėmė svyruoti, palinko ir su trenksmu tėškėsi į upę. Pažiro purslai, burbulai, ir kitkas, kas tokiais atvejais dera. Ferdinandui tai savotiškai patiko. Jis apkabino babaušį per pečius.
- Šaunus tu, babauši. Matau, su tavimi nepražūsi. Draugaukiva!
- Draugaukiva! - su džiaugsmo ašarėle atsiliepė babaušis. - Tačiau aš nežinau, kaip draugauti su žmonėmis. Mat, kaip galima pastebėti, aš nesu žmogus.
Ferdinandas žvilgtelėjo į babaušį ir išties pastebėjo.
- Tataigis, - susimąstė jis. - O su kuo tu jau esi draugavęs?
- O, aš draugauju su tokiu fifaičiu, - ūmai nušvito babaušis. - Tik nežinau, ar babaušių ir fifaičių draugystė panaši į žmonių ir babaušių draugystę?
Ferdinandas vėl ėmė mąstyti, tačiau jam ne itin sekėsi. Tada jis nežinia kodėl sutrypė vietoje, pašoko ir garsiai sušuko:
- Hp! Bržichp! Hp!
- Kodėl tamsta sušukai “Hp! Bržichp! Hp!”? - pasmalsavo babaušis.
- Neturiu nė menkiausio supratimo, - susikrimto Ferdinandas.
- Gal tai padeda mąstyti?
- Tai kad ne, - atsiduso Ferdinandas ir staiga vėl pašoko į orą, šaukdamas Hp! Bržichp! Hp!
Babaušis liūdnai pažiūrėjo į Ferdinandą.
- Atsiprašau, - susigėdo tasai. - Daugiau taip nedarysiu. Čia kaip žagsulys.
- Nieko, pasitaiko, - tarė babaušis ir staiga persigandęs sustojo. - Bet juk žagsulys - užkrečiama liga? Tačiau atsakymo jis nesulaukė, nes tą pačią akimirką abu pašoko į viršų, plačiai išskėtė rankas, sulenkė kelius ir sutartinai sušuko: Hp!! Bržichp!! Hp!!
- Kkk... kodėl ddd... du šauktukai? - sumiksėjo babaušis, kai jiedu nusileido ant žemės.
- Ttt... todėl, kkk... kad mudu ddd... dviese, - atsakė Ferdinandas. - Bet mikčiojimas, pasirodo, irgi užkrečiamas...
Taip jiedu ir nuėjo, žagsėdami, mikčiodami, o kartkartėmis pašokdavo aukštyn, baisiai sumojuodavo rankomis ir sušukdavo: Hp!! Bržichp!! Hp!!
Nuo aukšto kalno į juos liūdnai žiūrėjo profesorius E.
- Labai žvalūs jaunuoliai, - su pavydu pagalvojo jis. - Reikėtų su jais susipažinti.
Ir, bjauriai keikdamasis po nosimi, nuėjo miegoti.
